Trio

CD Lietuvos muzikos kontekstai I. Avangardo pamokos. - Vilnius, Muzikos informacijos ir leidybos centras LMIPCCD065-066, 2011

Kūrinys ypatingas tuo, kad nuosekliai grįstas dvylikatone technika ir laikytinas pirmuoju tokiu visoje lietuvių muzikos literatūroje. Dvylikos garsų seriją (e-es-d-a-as-g-des-c-f-b-h-fis) kompozitorius pateikia kūrinio paantraštėje ir ja skrupulingai vadovaujasi, manipuliuodamas pagrindine forma bei keturiomis jos transpozicijomis. Šios papildo viena kitą, bet reikiamais momentais sureikšmina atskirų solo instrumentų skambesio spalvas ir artikuliacijos ypatumus. Vidinio stabilumo šiam disonansais žėrinčiam opusui teikia pagrindinės serijos formos dominantė – ji kartojama net 90 kartų, o pradinis jos garsas e tampa viso proceso kelrode žvaigžde. Komplikuotesnėse Allegro padalose pagrindinės ir išvestinių struktūrų santykis, nelyginant Naujosios Vienos mokyklos atstovų kūryboje, remiasi į tritonę ašį g-des; o fonines klarneto ir fagoto linijas išmoningai paįvairina J. Gaidelio taip mėgstami ir kūrybiškai naudojami ostinato dariniai.

Ištisinės plėtotės, kontrastais grįsta Trio kompozicija kiek primena barokinį ciklą, kuriame ypač krinta į akis tempų kaita – lėta, greita, lėta, greita. Tik tos padalos čia susilydo su šiurkščių harmonijų prisodrintu skambesiu. Verta paminėti ir tai, kad pagrindinėje šoklioje Allegro dalyje dirbtinai sudaryta serija turi pasąmoninio lietuviškumo. Tautinio dvelksmo justi ir kitur. Todėl šį Trio reikia kvalifikuoti kaip etnododekafonijos pavyzdį. Žanriškumą šiame opuse akcentavo ir pirmasis kūrinio atlikėjas Izidorius Vasyliūnas, bet, pasak smuikininko, šis „toli išsiveržia iš šokių formos. Jis pilnas nesuvaldomo gaivališkumo. Jo harmonijos – tai desperatiškas rungimasis su likimo primesta dalia“.

Dana Palionytė