Vandens spalva

CD Between Music and Ritual. - Lietuvos muzikos informacijos centras, MICL CD111, 2021

JUSTĖ JANULYTĖ (1982) šiuo metu gyvena ir dirba tarp Milano ir Vilniaus. Jos pagrindinis, iki šiol ilgiausias, techniškai sudėtingiausias ir kartu sėkmingiausias kūrinys – „Smėlio laikrodžiai“ (2010) keturioms violončelėms, gyvajai elektronikai ir instaliacijai. 2015 metais jis buvo pirmąkart pristatytas Čekijoje („Moravijos rudens“ festivalyje Brno). Kūrinyje puikiai atsiskleidžia Janulytės komponavimo stilius bei metodai. Būdingas jau pats kūrinio pavadinimas, kuris, nors iš pirmo žvilgsnio ir „apsimeta“ poetine programa, ir atrodo interpretuotinas kaip daugiaprasmė metafora, savo pirmine reikšme apibrėžia racionalias sąsajas su pačia kūrinio struktūra. Svarbus ir kompozitorės požiūris į instrumentinį aparatą: ji su instrumentais nesielgia kaip su individualizuotais balsais, bet dirba su jais kaip su tam tikru „superinstrumentu“; iš to kylantis garsų homogeniškumas autorę paskatino savo muziką įvardyti kaip „monochrominę“. Tai būdinga ir kūriniui „Vandens spalva“ (2017) saksofonui ir kameriniam orkestrui, po „Naktų ilgėjimo“ (2009) ir „Debesų stebėjimo“ (2012) tapusiam trečiąja Janulytės „latviškosios“ trilogijos dalimi, skirta Rygos Sinfonietai, dirigentui Normundui Šnē bei Latvijoje reziduojančiam lietuvių saksofoninkui Arvydui Kazlauskui. Pasak kompozitorės, „kūrinys poetiškai tyrinėja iliuzinę vandens spalvą, kuri iš tikrųjų neegzistuoja, atsakymų ieškant per muzikines atspindžio metaforas ir kompozicijos medžiagą generuojant pasitelkus veidrodinius principus, nulemiančius tiek makro-, tiek mikrolygmenis“.

Vítězslav Mikeš