Marius Salynas

Marius Salynas (g. 1975) dar mokydamasis Juozo Naujalio muzikos mokykloje Kaune aktyviai muzikavo džiazo, roko ir eksperimentinės muzikos kolektyvuose. Įgijęs kultūros vadybininko diplomą Vilniaus konservatorijoje, pradėjo dirbti muzikos prodiuseriu, kurti muziką reklaminiams klipams bei televizijai. Daugelis jo šio žanro darbų laimėjo aukštas vietas nacionaliniuose bei užsienio konkursuose, festivaliuose. 2002 m. debiutavo teatre, sukūręs muziką spektakliui „Dūda-Dūdo daina“ (rež. Gintaras Liutkevičius). 2003–2009 m. mokėsi kompozicijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Rytį Mažulį. Studijuodamas aktyviai dalyvavo akademinės muzikos koncertuose, stažavosi kūrybinėse stovyklose Silezijoje, Lenkijoje (2006) su kompozitoriais Vaclovu Augustinu ir Aleksanderiu Lasonu bei Villecroze konservatorijoje Prancūzijoje (2007) su japonų kompozitore ir marimbininke Keiko Abe.

Akademinė Mariaus Salyno muzika yra skambėjusi tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose „Jauna muzika“, „Druskomanija“, „Gaida“, „Iš arti“. Jis įsitraukia ir į tarpdisciplininio meno projektus. 2008 m. kartu su grafike Birute Zokaityte sukūrė audiovizualinį kūrinį „Ratas“, 2009 m. – garsinę instaliaciją „Literatų gatvė“ lietuvių poetų įamžinimo projektui, 2011 m. – garsinę instaliaciją kartu su dailininkais Linu Liandzbergiu ir Vytautu Vasiliūnu „Arkos“ meno galerijoje. 1999 m. išleido instrumentinės relaksacinės muzikos albumą, kurio kai kurios pjesės plačiai naudojamos TV filmuose, reportažuose, internetiniuose projektuose iki šiol. 2008 m. pasirodė kompozitoriaus autorinių dainų albumas „Karalių delnuose“ bei roko muzikos albumas „Stranger“.

Mariaus Salyno akademinės muzikos stilius formuojasi autonomiškai nuo kitų kompozitoriaus kūrybinių veiklų. Pasak muzikologės Jūratės Katinaitės, kai kurie kūriniai artimesni eskizams, kur autorius tyrinėja instrumentų išraiškos galimybes, tembrų derinius, ieško naujesnių formos modelių. Iš dalies šie kūriniai atstovauja pominimalistinei tradicijai, jiems būdingas trumpų struktūrų kartojimas, paratonalumas, kvazibarokinė dvasia. Vis dėlto didžiausia kompozitoriaus muzikos dalis susijusi su naujosiomis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis. Kompiuterinės, elektroninės ir elektroakustinės muzikos kompozicijos išsiskiria paradoksaliu tradiciškumu, nuosaikumu bei naratyvumu, tuo tarpu komponavimo procese autorius siekia išlaikyti garso dizaino estetiką bei kūrinio struktūros dinamiškumą.