Loreta Narvilaitė

Loreta Narvilaitė (g. 1965) 1980-1984 m. mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos muzikos teorijos skyriuje, lankė kompozicijos pamokas pas Joną Pauliką. 1989 m. baigė Lietuvos muzikos akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę, o 1996 m. ten pat ir asistentūrą-stažuotę. Šiuo metu dėsto Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. 2005–2024 m. dirbo Klaipėdos koncertų salėje pavaduotoja kultūrinei veiklai (repertuaro meno vadove), buvo šios įstaigos rengiamų festivalių „Permainų muzika“, „Salve Musica“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“ ir „Klaipėdos kariliono festivalis“ meno vadovė. Taip pat buvo naujosios muzikos festivalio „Kopa“ iniciatorė ir meninė direktorė (1994-1999).

Jos kūryba skambėjo festivaliuose „ppIANISSIMO“ (Bulgarija), „Arsenals“ (Latvija), „Jaunimo muzikos forumas“ „Season Premjeres“, „Velvet Curtain“ (Ukraina), „Festival Alexandre Paley et ses amis“ (Prancūzija), Gdansko kariliono festivalis (Lenkija), „Lietuvių muzikos pavasaris“, „Gaida“, „Jauna muzika“, „Švedijos garsai“, VI tarptautinis būgnų ir perkusijos festivalis, Vilniaus festivalis, Marių klavyrai, Klaipėdos muzikos pavasaris, „Kopa“, „Muzika sugrįžta“, „Permainų muzika“, Klaipėdos kariliono festivalis, Klaipėdos festivalis, „Iš arti“, E. Griego ir M. K. Čiurlionio muzikos festivalis Kaune, IX Tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis Palangoje, Pažaislio muzikos festivalis, Thomo Manno festivalis, „Kuršių nerija“, „Jaunimo kamerinės muzikos dienos / Druskomanija“, „Vargonų vasara“, „Ukmergė Percussion“ ir kituose.

Jos kūriniai taip pat buvo atliekami koncertuose Švedijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Argentinoje ir kitur.

Jau studijų Lietuvos muzikos akademijoje metais išsikristalizavo racionalūs kompozitorės kūrybos principai - polinkis į griežtą, apskaičiuotą tvarką, besiremiančią matematinėmis skaičių ar grafinių linijų sekomis, kartu neapribojant fantazijos erdvės, nevaržant meninės intuicijos. Tuo pasižymi "Praeinanti nata" penkiolikai styginių (1990), "Con variationi" varinių pučiamųjų kvintetui (1990), "Nona" vargonams (1991).

Vėlesnių autorės instrumentinių veikalų pavadinimai atskleidžia poetines kompozitorės inspiracijas. "Ryto rasa krito" instrumentiniam ansambliui (1996) lyg per šydą skleidžia nostalgišką šviesą, "nepasiekiamybės ilgesį" (autorės žodžiais). Kūrinį "Pragydo vėjas" obojui ir simfoniniam orkestrui (2003) lydi epigrafu pasirinktas Sigito Gedos eilėraštis, kuriame netikėtu prasmių perkeitimu "kubistinėje" daugiabučio erdvėje atsiveria amžinybės dimensija. Miestas bei skubantis, akimirkos susimąstymui stabtelėjęs miesto žmogus, rodos, yra tapęs idėjiniu kompozitorės kūrybos leitmotyvu - ką paliudija kūrinys "Atviras miestas" simfoniniam orkestrui (1996).