Ramūnas Motiekaitis (g. 1976) Vilniaus konservatorijoje mokėsi choro dirigavimo, 1995-2001 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo kompoziciją pas prof. Osvaldą Balakauską. Motiekaičio kūriniai skambėjo tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje: "Gaida" (1996, 1998, 2000, 2004, 2006, 2007), "Jauna muzika" (1997, 2002, 2004, 2005, 2006), Jaunimo kamerinės muzikos dienose Druskininkuose (1997, 1998, 2003), "Ultima" (2003, Oslas). Kartu su dailininkais kompozitorius dalyvavo projektuose: "Tiesė-pjūvis" (1996, Alytus), "Observatorija" (1997, Vilnius), Baltijos šalių bienalėje "ArtGenda'98" (Stokholmas). 1998 m. dalyvavo Darmštato vasaros naujosios muzikos kursuose, kuriuose lankė Helmuto Lachenmanno ir György Kurtago kompozicijos seminarus. 2001-2005 m. Motiekaitis studijavo kompoziciją Norvegijoje, Norges Musikkhøgskole. 2006 m. jis laimėjo prizą už geriausią multimedijinį kūrinį ("Mano iliuzijos garsas" kameriniam ansambliui ir vaizdo projekcijai, sukurtas kartu su vaizdo menininku Pauliumi Sluškoniu) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse; 2010 m. tame pačiame konkurse jam atiteko geriausio vokalinio kūrinio prizas (už "Symphonie de Septembre"), o 2011 m. – I premija (už kūrinį „Vabzdžių žingsniai“ simfoniniam orkestrui). Kompozitorius domisi meno teorija, 2011 m. baigė doktorantūrą Tokijo ir Helsinkio universitetuose, parengęs disertaciją apie Japonijos ir Vakarų sąveikas filosofijoje ir mene (2008 m. šiai disertacijai pabaigti stipendiją skyrė Japonijos vyriausybė). 2011 m. geriausių muzikologijos darbų konkurse disertacijos pagrindu anglų kalba parengta mokslinė studija „Bevardžio vidurio poetika: Japonija ir Vakarai XX amžiaus filosofijoje ir muzikoje“ ("Poetics of the Nameless Middle: Japan and the West in Philosophy and Music of the Twentieth Century") pelnė Vytauto Landsbergio vardo premiją.
Motiekaičio kūryba užima tarsi rezistencinę poziciją naujosios lietuvių muzikos fone - kategoriškai neigdamas muzikos koncertiškumą, kompozitorius eina muzikinių procesų redukavimo keliu. Jis renkasi intymų kalbėjimą užuominomis, kur svarbiau ne "reikšmės" generavimas, o tiesiog pats garsas, įsiklausymas į jį. Pasak autoriaus, "tam gali padėti tyla, kaip didžiausią krūvį turinti potencija". Ji Motiekaičio kūriniuose yra lygiavertė įprastiniams muzikinės raiškos komponentams, o neretai tampa ir dramaturginiu kūrinio centru (pvz., "Tylinčių daiktų muzikoje" styginių orkestrui, "Vasaros psalmėje" altui ir violončelei kulminaciniuose momentuose įsivyrauja tyla). Rytietišku minimalizmu dvelkiančią estetiką autorius išpažįsta jau nuo pirmųjų savo opusų - elektroninių kūrinių vienodu "Mobile" pavadinimu. Muzika čia dažnai tampa sudedamąja audiovizualinio organizmo dalimi: tai tarp performanso, hepeningo ir instaliacijos žanrų svyruojantys opusai ("Phat" elektroninei perkusijai, bendri projektai su skulptoriumi Eimantu Ludavičiumi - "Mobile 9" elektronikai ir garso skulptūroms, "Mobile 3-5" 42 lėkštėms). "Post-mobiliuoju" laikotarpiu - nuo 1999 m. ("Tylinčių daiktų muzika" orkestrui, "Antrininkai ir aš" chorui, "Soliloquy" kameriniam ansambliui, "Woods-Winds--Waters-Winters----Windows" 7 fleitoms) - asketiškas elektroninių garsų trajektorijas pakeitė aktyvesni akustiniai skambesiai. Pasak kompozitoriaus, "tai ne stilistikos pokytis, o tik instrumentuotės pasikeitimas, t.y. perėjimas nuo elektronikos prie akustinių instrumentų - muzikinė intuicija išliko ta pati".
Eglė Grigaliūnaitė
