Vytautas Montvila (1935–2003) 1954 m. baigė Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos fagoto klasę, šio instrumento studijas tęsė Lietuvos valstybinės konservatorijoje, vadovaujamas Kazio Paulausko. 1959 m. gavęs diplomą, toliau Konservatorijoje studijavo kompoziciją (Juliaus Juzeliūno klasėje), kurią baigė 1964 m.
1959–1975 m. jis dirbo Televizijos ir radijo komitete (dabar – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija) – iš pradžių muzikos redaktoriumi, vėliau – garso režisieriumi. 1975–1999 m. Vytautas Montvila buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos garso režisierius.
Praėjus keletui metų po kompozicijos studijų baigimo, Vytautas Montvila savarankiškai ėmė gilintis į lietuvių liaudies kūrybą. Tai nubrėžė kompozitoriaus estetinę trajektoriją: didžiąją dalį jo kūrybos galima priskirti neofolklorizmo krypčiai. Savo muzikoje kompozitorius siekė išsaugoti etninę muzikos atmintį, kurios ypatingu dėmeniu laikė sutartines. Pastarąsias jis traktavo kaip dvilypį žanrą, viena vertus, įkvėpimą radęs jų archajiškose intonacijose ir aštrioje ritmikoje, kita vertus, atskleisdamas šio specifinio žanro „minkštąją“ lyriką ir dainiškumą.
Etninį garsyną, meliką ir ritmiką kompozitorius dažnai hibridizuodavo su kompozicinėmis XX a. avangardo technikomis – serializmu, aleatorika, puantilizmu, sonorizmu. Susidomėjimas avangardinėmis komponavimo priemonėmis ypač ryškus 1966–1967 m. parašytuose kūriniuose („Kosmoso baladė“ ir „Skambesiai“ fortepijonui, vokalinis ciklas „Bičiulystė“, styginių kvartetas „Rankos-paukščiai“). Juose folkloro medžiagą keičia kita ryški Vytauto Montvilos kūrybos ypatybė – kūriniuose atkurti vizualiųjų įspūdžių sukeltas vaizdines-emocines asociacijas: „Bičiulystė“ inspiruota Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų, „Skambesiai“ – Kazio Šimonio tapybos. 1970 m. parašytos „Gotiškosios poemos“ idėją taip pat veikė vizualusis aspektas – kompozitorius nemažai įkvėpimo pasisėmė iš Vilniaus senamiesčio architektūros. Autoriaus muzikos vaizdingumą įvertino dokumentinės juostos apie Vilnių „Prie aukštų baltųjų bokštų“ kūrėjai – šio filmo garso takelis sudarytas iš įvairių Vytauto Montvilos kūrinių.
Vis dėlto, net ir naudodamas avangardines komponavimo technikas kompozitorius niekada nenutolo nuo etninės muzikos „žemės sluoksnio“. Liaudies dainų melodika grįstuose kūriniuose, sutartinės dažnai tapdavo serijos pagrindu, iš kurio jis formuodavo akompanimentą – susietų akordų eiles; apskritai, kurdamas serijas, Vytautas Montvila remdavosi atraminiais liaudies dainų tonais. „Dainavos triptikas“ (1966), „Trys rugiapjūtės dainos“ (1967) mecosopranui ir fortepijonui, „Trys raliavimai“ sopranui ir fleitai (1969), „Žemaičių dainos“ sopranui ir fortepijonui (1968) – tai kūriniai, kuriuose įkūnytos minėtosios raiškos priemonės. Sutartinės stipriai veikė ir fortepijoninę autoriaus kūrybą – specifinis šio žanro skambesys įsismelkė į jo sonatų fortepijonui sonoriką („Bokštų sonata“, 1979; „Aušros sonata“, 1984; „Jūros sonata“, 1985). Nemažą Vytauto Montvilos muzikos dalį užima kūriniai, skirti vokalui su instrumentiniu pritarimu ar chorui (pagal liaudies dainų tekstus), be to, daugelio šių kūrinių pavadinimai turi tiesioginę nuorodą į folklorą (žanrinę, etnografinę ar pan.) – jų gausa liudija akivaizdų faktą, kokia svarbi kompozitoriui buvo tautodaina ir etninės kultūros atmintis. Už išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Kalnas“ 1981 m. Vytautas Montvila buvo apdovanotas Stasio Šimkaus II-ąja premija.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kompozitorius stilistiškai, anot jo paties, žengė „žingsnį atgal“: šio meto kūrinių kryptis labiau neoromantinė. Nors sutartinės pradėjo trauktis iš kūrybinio dėmesio centro, kartu jos imtos traktuoti žymiai laisviau ir lakiau, jas trumpinant ir skaidant. Šiuo laikotarpiu sukurtoms kompozicijoms būdingas ir didesnis atidumas bendram kūrinio skambesiui: muzikos audinys neretai tampa sonorinio pobūdžio (minėtos sonatos fortepijonui, 1979–1985; Koncertas fortepijonui su orkestru, 1980; „Aukuro sonata“ kanklių trio, 1982; Sonata vargonams, 1983).
Vytautas Montvila taip pat parašė pjesių estradiniam orkestrui, sukūrė muziką Šiaulių dramos teatro spektakliui „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1975) bei televizijos spektakliui „Kaimynai“ (1980).
Paulina Nalivaikaitė
