Tomas Kutavičius

Kompozitorius ir pianistas Tomas Kutavičius (g. 1964) akademinės ir džiazo muzikos išsilavinimą įgijo besimokydamas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir studijuodamas kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (doc. Ričardo Kabelio kl.).

Besimokydamas konservatorijoje, T. Kutavičius debiutavo kaip džiazo pianistas. 1994 m. gavęs studijų stipendiją, Štutgarte (Akademie Schloss Solitude) gilinosi į džiazo ir šiuolaikinę muziką, studijų tikslais lankėsi daugelyje Europos šalių. Puikiai valdantis instrumentą, jungiantis džiazo ir klasikinės muzikos priemones, instrumentinę raišką papildantis vokalu, T. Kutavičius pasinėrė į koncertinę veiklą, kurią tęsia iki šiol – bendradarbiauja su žinomais džiazo atlikėjais, dalyvauja tarptautiniuose džiazo festivaliuose.

Koncertuose T. Kutavičius dažnai atlieka savo kompozicijas. Pirmąją džiazo kompoziciją „Pasikalbėjimas su savo siela“ (chorui ir džiazo grupei, 1991) jis pristatė  Kauno ir Vilniaus džiazo festivaliuose bei 1993 m. Willisau festivalyje (Šveicarija). Vėlesni kūriniai skambėjo tarptautiniame šiuolaikinės muzikos asociacijos festivalyje Liucernoje (Šveicarija), Šv. Kristupo vasaros festivalyje (Lietuva), Bremeno filharmonijoje (Vokietija) ir kt. 1995 m. Jono Meko kino archyvo salėje (Niujorkas) skambėjusios kompozicijos buvo užfiksuotos J. Meko kino juostoje.

Greta džiazo kūrybos, svarbią vietą užima akademinės muzikos opusai, sulaukiantys ir atlikėjų dėmesio, ir palankaus kritikų įvertinimo. Tai įvairių žanrų kūriniai – nuo vokalinių miniatiūrų, choro, kamerinių kūrinių iki simfoninės muzikos.

T. Kutavičiaus ankstyvuosiuose kūrybiniuose plotuose greta džiazo kompozicijų klestėjo sceniniai žanrai, muzika vaikams: baletas „Žaidžiame klases, žaidžiame šachmatais“ (1996); miuziklai vaikams „Jeronimo pasakos“, „Arklys ir upė“ (abu 1997 m.); opera–poema „Gyvatės akys“ (1999); opera „Karmen giesmės“ (2003); opera vaikams „Nykštukas nosis“ (2005). Be sceninės akademinės muzikos, T. Kutavičius užsiėmė taikomąja kūryba – rašė muziką dramos teatrui (spektaklis „Undinė“ (1998); spektaklis „Sakura vėtroje“ (Tokijo „Doros“ teatro užsakymu, 2004)). Per pastarąjį dešimtmetį kompozitorius taip pat sukūrė nemažai muzikos Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro, šokio spektakliams.

Kūrėjo stilistinėje evoliucijoje tonalią teatrinę muziką išstumia racionalus improvizacinės medžiagos konstravimas. Iš džiazo improvizacinės patirties gauti sinkopuoti ritminiai motyvai suorganizuojami – jie virsta struktūrą konstruojančiomis plytomis. Šiuos blokelius jungdamas į ilgesnius repetityvius nereguliaraus ritmo darinius, kompozitorius kuria virtuoziškas partitūras, grįstas ritminiu unisonu („Trejos devynerios“ 12 fleitų (2008), „Triplum“ smuikui, kontrabosui, styginių orkestrui ir gyvajai elektronikai (2009), „Signum“ smuikui, violončelei ir preparuotam fortepijonui (2010)) arba keleto charakteringų ritminių sluoksnių vienalaikiais junginiais („Mentha piperita“ fleitai, altui ir klavesinui (2014)).

Tačiau tiksli ritmika, melodinių figūracijų piešiniai bei polinkis į klasikines formas bendrame T. Kutavičiaus muzikos peizaže neužgožia improvizacijos laisvės gūsių. Pakankamai artima minimalistinei krypčiai, šio kūrėjo muzika nuolat išsiveržia iš jos struktūrinių gniaužtų ir pulsuoja savita energija, temperamentu, pasižymi plačia emocine skale. Šias charakteristikas raiškiai įkūnijantis T. Kutavičiaus opusas „Dieviškas šėlas“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui pateko tarp geriausiųjų 2013 metų kūrinių Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamuose Metų kūrinių rinkimuose.