Vytautas Klova

Vytautas Klova (1926-2009) mokėsi Kauno konservatorijoje prof. Juozo Gruodžio kompozicijos klasėje (1946-1948), baigė Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos akademija) prof. Antano Račiūno kompozicijos klasę (1951). Dar studijuodamas pradėjo pedagoginį darbą J. Gruodžio muzikos mokykloje, 1954-1994 m. dėstė muzikos teorijos disciplinas Lietuvos muzikos akademijoje, 1982 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis. Parašė pirmąjį lietuvišką polifonijos vadovėlį (I d. - 1966, II d. - 1985). Už kūrybą apdovanotas Valstybinėmis premijomis (1957, 1970), liaudies artisto vardu.

Vytauto Klovos kūryboje dominuoja dvi pagrindinės, jo pasaulėjautą atspindinčios teminės sferos: tauta ir jos istorija, gamta ir žmogus. Šioji tematika nulėmė ir žanrų bei muzikos išraiškos priemonių pasirinkimą: vyrauja sceniniai, vokaliniai kūriniai, orientacija į romantikų kūrybos metodus.

Vytautas Klova parašė 6 operas, kuriomis pratęsė ir reikšmingai praturtino tautinės operos raidą. Jau pirmąja opera "Pilėnai" jis parodė ryškų melodisto talentą, kūrybinę brandą, pasiekė didelio populiarumo, buvo įvardytas lietuvių operos klasiku. "Pilėnai" yra vienintelė lietuviška opera, nuo pat premjeros (1956) įsitvirtinusi Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare, rodyta Lietuvos miestuose, Trakų pilyje, pastatyta Čikagos lietuvių operoje (1994).

Vytauto Klovos operoms būdinga atskirų muzikinių numerių (arijų, chorų, orkestro epizodų) struktūra, leitmotyvinis simfonizmas, kontrastingų intonacinių sferų dramaturgija, spalvingos personažų charakteristikos, epinė lyrika ir dramatizmas, išskirtinis muzikos melodingumas bei tautiškumas. Melodingumas, dainingumas - apskritai vienas esminių Vytauto Klovos stiliaus bruožų; melodija - natūralios tėkmės, lakoniška, dažniausiai lyriška, tiesiogiai susijusi su lietuvių folkloru, plėtojama taikant monotematizmo principą.

Lietuvių liaudies intonacijų nulemtas tautinis muzikos charakteris ryškus visuose Vytauto Klovos veikaluose. Nemažą jo kūrybos dalį sudaro liaudies dainos: subalsuotos, harmonizuotos, išplėtotos (jų apie 100); harmonizuojamos dažniausiai homofoniškai, faktūra nesudėtinga, yra tinkamos ir mėgėjų chorams; sakrališką kai kurių skambesį ("Rūta žalioji") lemia išsaugotas senųjų melodijų autentiškumas. Vokaliniai ciklai (iš kurių trys parašyti liaudies dainų motyvais) pasižymi lanksčiomis, išraiškingomis vokalo partijomis, impresionizmui artima spalvinga harmonija.

Vytauto Klovos instrumentinė muzika - dažnai programinė ("Lietuvos keliu", "Jūratė ir Kastytis", "Vilniaus paveikslai" ir pan.). Polinkis į siužetinį muzikinės tematikos plėtojimą, instrumentuotės principai, harmoninė struktūra, monotematizmas bei nuotaikų pakilumas rodo romantizmo įtaką kompozitoriaus kūrybai. Vėlesniuose kūriniuose atsiranda verizmo įtakos apraiškų, serijinės technikos epizodų (Koncertas violončelei ir orkestrui Nr.1), gausėja polifonijos ("Vilniaus paveikslų" 3 dalis - dviguba fuga, Koncerto 2 fortepijonams ir orkestrui finalas - fuga), įsitvirtina kvartinės struktūros (Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.2), stiprėja linearios faktūros vaidmuo, pasitaiko sonoristinių elementų ("Amerikoniškoji tragedija").

Dalį kamerinės instrumentinės Vytauto Klovos muzikos sudaro pjesės, rašytos pedagoginiais tikslais, skirtos vaikams ir jaunimui. Nemažai vokalinių bei instrumentinių kūrinėlių kompozitorius sukomponavo liaudies dainų ir šokių ansambliui "Lietuva", liaudies instrumentams bei dainininkams. Vytauto Klovos veikalai dėl melodingumo, artimumo tautinės kūrybos dvasiai yra populiarūs, mėgstami atlikėjų ir publikos; ypač plačiai dainuojamos dainos, operų arijos bei chorai.