Justė Janulytė

Justė Janulytė (g. 1982) M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje mokėsi fortepijono, chorinio dirigavimo, muzikos teorijos ir iš prof. Broniaus Kutavičiaus gavo kompozicijos pradmenis. 2004 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studijas: kompoziciją pas prof. Osvaldą Balakauską bei muzikos teoriją pas prof. Gražiną Daunoravičienę. 2004-2005 m. studijavo Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje ir 2006 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos magistrantūrą. Tobulinosi Baltijos šalių jaunųjų kompozitorių kursuose Dundagoje (2002, Latvija), tarptautiniuose meistriškumo kursuose kompozitoriams ir muzikologams Varšuvoje (2003), Helenos Tulvės meistriškumo kursuose Taline (2006), Lucos Francesconi kompozitorių laboratorijoje „Earlab“ Strėzoje (2006, Italija).

Janulytės muzika skambėjo Europoje, JAV bei Kanadoje, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, operos teatro „La Fenice“ ir Gothenburgo simfoninių orkestrų, Prancūzijos fleitų, Lietuvos kamerinio bei Šv. Kristoforo kamerinio orkestrų, Rygos sinfonietos, Birmingemo šiuolaikinės muzikos grupės, ansamblio „Bit20“ (Norvegija), Estijos nacionalinės filharmonijos bei Danijos radijo „DR Vokalensemblet“ kamerinių chorų, Lietuvos fleitų kvarteto, „Chordos“ ir Kauno styginių kvartetų, „Quasar“ (Monrealis) bei „Xasax“ (Prancūzija) saksofonų kvartetų, Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto, violončelininkų Antono Lukoszevieze (Anglija) ir Francesco Dillon (Italija) bei kitų. Jos kūriniai buvo atliekami tokiuose festivaliuose kaip „Birmingham’s Artsfest“ (JK, 2007), Venecijos Bienalė (2008), Hadersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalis (JK, 2008, 2010), Pasaulio naujosios muzikos dienos (Švedija, 2009), „Sounds New“ Kenterberyje (JK, 2011), „Musica“ Strasbūre (2011), „RomaEuropa“ Romoje (2011), „MaerzMusik“ (Vokietija, 2011), „Holland Festival“ (Olandija, 2011), „Varšuvos ruduo“ (Lenkija, 2011, 2014, 2015), „Sonica“ Glazge (JK, 2012), Sidnėjaus festivalis (2013), Vale of Glamorgan festivalis (JK, 2013), Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalis (Vokietija, 2013), Pasaulio muzikos dienos Vroclave (Lenkija, 2014), „Expositions of New Music“ Brno (Čekija, 2014) ir kt.

Justė Janulytė kurį laiką dėstė šiuolaikinės muzikos kalbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ji yra paskelbusi muzikos publicistikos bei kritikos straipsnių.

Justė Janulytė dėmesį į save atkreipė jau diplominiu darbu – 2004 metais jos „balta muzika“ 15-kai styginių buvo pripažinta geriausiu kameriniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame konkurse. „Tekstilė“ simfoniniam orkestrui bei „Naktų ilgėjimas“ styginių grupei šiame konkurse atitinkamai pelnė geriausio kūrinio orkestrui (2008) bei geriausio kamerinio kūrinio (2010) titulus. 2009 m. Janulytė laimėjo pirmąją vietą UNESCO organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje, jaunimo kategorijoje (už kompoziciją chorui „akvarelė“), 2011 m. – pirmąją vietą Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurse už koncertinę instaliaciją „Smėlio laikrodžiai“. Už vizionierišką ir ypač plataus tarptautinio atgarsio sulaukusią pastarųjų metų kompozitorės kūrybą 2011 m. jai įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija. 2017 m. kompozitorė apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Dauguma autorės kūrinių, parašytų monochrominiams ansambliams (4 fleitoms ar saksofonams, 21 styginiui etc.), yra lėtos faktūrinių, dinaminių, tembrinių, ornamentinių gestų metamorfozės. Balansuodama tarp minimalizmo ir sonorizmo estetikų, Justė Janulytė kuria akustines optinių idėjų metaforas („Švytuoklės“, 2011; „Naktų ilgėjimas“, 2009; „tekstilė“, 2008; „akvarelė“, 2007; „Krintančio sniego tyla“, 2006, ir kt.) bei tyrinėja vizualinę muzikinių reiškinių prigimtį garsą bei vaizdą sulydančiuose darbuose („Kvėpuojanti muzika“ styginių kvartetui, gyvajai elektronikai ir kinetinėms skulptūroms, 2007; „Užtemimai“ smuikui, altui, violončelei, kontrabosui, gyvajai elektronikai bei garsui nepralaidaus stiklo instaliacijai, 2007, „Smėlio laikrodžiai“ 4 violončelėms, gyvajai elektronikai, video bei šviesos instaliacijai, 2010).

„Viena iš priežasčių, kodėl taip mėgstu rašyti muziką, – tai galimybė realizuoti utopiškiausias idėjas, nepaisant jokių logikos dėsnių ar juo labiau fizikos taisyklių: baltą atspindį veidrodyje, kuris priešais save regi juodą spalvą, žvelgiančią į savo atvaizdą („balta muzika“), ar objektų su nusidriekusiais šešėliais virsmą pačiais šešėliais be jokių objektų („pakalbėkime apie šešėlius“) ir pan. Žinoma, tokia informacija klausytojas nevarginamas, tai lieka tik tarp manęs ir mano muzikos. Tarsi kažkur plaukiančios, nors vargu, ar krantas kur nors yra.“