Antanas Budriūnas

Kompozitorius ir choro dirigentas Antanas Budriūnas (1902-1966) visą savo gyvenimą susiejo su chorais ir jų veikla. Tai suformavo Antano Budriūno kūrybos stilių ir išgarsino muziką kaip chorinės dainos kūrėją, kompozitorių Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus tradicijų tęsėją. Kompozitorius žymus savo pedagogine veikla, periodinės muzikinės spaudos leidybos darbais. Kartu su broliais Motiejumi ir Broniumi 1931 m. Antanas Budriūnas pradėjo leisti žurnalą "Muzikos barai", parašė nemažai straipsnių muzikos istorijos, chorinio meno propagavimo, muzikos mokymo ir kitomis temomis.

Antanas Budriūnas gimė 1902 m. rugsėjo 20 d. Biržų apskrityje, Pabiržėje. Nuo 1922 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje - studijavo dainavimą, vargonus, valtorną, fortepijoną, o 1927 m. tapo naujai įsteigtos Juozo Gruodžio kompozicijos klasės mokiniu. Greta šios specialybės Antanas Budriūnas taip pat studijavo choro dirigavimą. Muzikos mokykloje (vėliau - konservatorijoje) kompozitorius mokėsi su pertraukomis - studijas baigė 1938 m. Dar nebaigęs mokslų, Antanas Budriūnas ėmėsi pedagoginio darbo: 1927-1938 m. ir 1942-1948 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje dėstytoju, choro ir orkestro vadovu, 1938-1940 m. mokytojavo Kauno vidurinėse mokyklose, 1940-1942 m. ir 1946-1949 m. dėstė Kauno, nuo 1949 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Antanas Budriūnas mirė 1966 m. spalio 5 d. Vilniuje.

Antanas Budriūnas daugiausia yra sukomponavęs muzikos chorui. Kompozitorius sukūrė beveik šimtą kompozicijų mišriam, moterų, vyrų ir vaikų chorams, apie 20 dainų balsui solo ar duetui. Instrumentinė muzika sudaro nedidelę Antano Budriūno kūrybinio palikimo dalį. Tai simfoninė poema, 2 styginių kvartetai, Sonata, Scherzo, liaudies šokiai ir dainos fortepijonui - viso apie 20 kūrinių. Kai kurių Antano Budriūno kompozicijų muzikos kalboje, harmoniniuose sąskambiuose juntama kompozitoriaus mokytojo Juozo Gruodžio įtaka.

Renata Varanavičiūtė

Antanas Budriūnas. Straipsniai. Amžininkų atsiminimai. Sudarė ir parengė Stasys Yla. - Vilnius: Vaga, 1974