Julius Aglinskas

Julius Aglinskas (g. 1988) – jaunosios kartos kompozitorius, prodiuseris ir garso režisierius, nuo pat pradžių išsiskyręs kitokiu akademinės muzikos supratimu. Jau kurį laiką kompoziciją jis derina su už klasikinės muzikos ribų išeinančiomis įtakomis, kurios nuolat šmėkščiodamos jo kūryboje, niekada netampa dominuojančiomis.

Julius Aglinskas 2014 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), kur mokėsi prof. Vytauto Barkausko, vėliau prof. Ryčio Mažulio kompozicijos klasėse. Jis yra dalyvavęs meistriškumo kursuose Vilniuje, Rostoke ir Jungtinėje Karalystėje (nuotoliniu būdu), su Wolfgangu Rihmu, Andrew McKenzie ir kitais žymiais kompozitoriais. 2011 metų konkurse „Vox Juventutis’11“ jo kūrinys mišriam chorui „The New Net In Two“ pelnė III vietos prizą, o 2013 m. už kūrinį dviem klavišiniams instrumentams – „Fragmentai dviems“ jis įsiveržė į I vietą LMTA Muzikos inovacijų ir studijų centro bei festivalio „Jauna muzika“ organizuotame konkurse.

Juliaus Aglinsko kūriniai skambėjo festivaliuose „Druskomanija“ (Druskininkai, 2010; 2012; 2013; 2014), „Brücken“ – (Rostokas, Vokietija, 2011), „Ahead“ (Vilnius, 2013), „Vasaros klavišas“ (Anykščiai, 2014). Pastaraisiais metais Julius Aglinskas pats aktyviai reiškiasi kaip renginių organizatorius. Savo gimtajame mieste – Anykščiuose – jis surengė progresyvios populiariosios ir modernaus folkloro muzikos koncertą „Pasigarsink Anykščius“, o 2014 metais organizavo festivalio „Vasaros klavišas“ renginį „Nonclassical Lietuva“ kuriame dalyvavo Gabrielius Prokofievas ir Nwando Ebizie.

Dar besimokydamas Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje Julius Aglinskas pradėjo dirbti su tuo metu besiformuojančia roko grupe „Freaks on Floor“ ir 2011 m. tapo jų albumo „Hello Girls!” prodiuseriu ir garso režisieriumi. Vėliau prisidėjo prie grupių „ba“ ir „Žalvarinis“ veiklos – dirbo asmeniniu šių grupių garso režisieriumi. Kaip garso režisierius jis taip pat dirbo „Heineken Open‘er“, „Rabarock“, „Vilnius Music Week“, „Velnio akmuo“, „Karklė“ ir kituose festivaliuose.

Gryniausios kompozitoriaus asmenybės kertelės atsiskleidžia kūriniuose, parašytuose su „feldmaniška“ meditacijos ir nostalgijos doze. Tokiose kompozicijose jis siunčia klausytoją į savotišką kelionę, jose prisilaikoma aleatorinių kompozicinių priemonių, o svarbiausiais jo muzikos dėmenimis tampa tembras, sąskambiai bei vaizduotė. Tačiau visai kitą kompozitoriaus pusę demonstruoja kūrinys „Σφαιρογραφία“ („Sfairografija“) kameriniam orkestrui, kur garso estetika iš esmės skiriasi nuo kitų kompozitoriaus darbų, pirmą vietą užleisdama struktūrai; tai erdviškai apskaičiuota Zodiako žvaigždynų informacijos objektyvacija muzikoje, kur garsų aukščių ir jų išdėstymo laike svarba suponuoja labiau vokiškos tradicijos komponavimą, idėjiškai primenantį ir Iannio Xenakio stochastines koncepcijas.

Tačiau kūriniuose, tokiuose kaip „Vienas (kitimai)“, „Fragmentai dviems“ ar „Fragmentai simfoniniam orkestrui“ atsiskleidžia kompozitoriaus poetiškoji prigimties pusė. Pastarojo kūrinio epigrafe kompozitorius rašo: „Eidamas gatve, miestu ar šiaip... Sutinki žmones, nueitus jų žingsnius, pasakytus žodžius, kurie nesuprasi kieno... Akimirkai net išsigąsti pagalvojęs, jog su savim kalbi... O žingsnius tai tik tu seniai nuėjai ir užmiršai... Matytą, mąstytą, būtą, jaustą akimirką... Be pradžios ir pabaigos, ištirpusią laike – be pradžios ir pabaigos...“. Šioms mintims išskleisti taupiai, subtiliai ir spalvingai naudojama muzikinė medžiaga, kuri subordinuojama pirmiausia į klausytoją. Toks muzikos stilius kompozitoriui buvo būdingas bemaž nuo pat kūrybinio kelio pradžios ir, regis, trumpam pasitraukęs įsitvirtino iš naujo.