Šį penkių kūrinių ciklą „Ambientais“ pavadinau tik 2016 metais, kada reikėjo kažkaip apibendrinti koncertą, kuriame jie visi skambėjo. Kūriniai buvo parašyti labai įvairiu laikotarpiu, o ankstyviausi jų – „Mobile 6“ ir „Mobile 9“ – 1996-1997 metais. Egzistuoja ir šių kūrinių partitūros. Kurdamas įsivaizdavau devynis piccolo klarnetus, grojančius pabiromis grupėmis didelės bažnyčios tolimose koplyčiose; tolimus švelnius smuikus ar altus. Tačiau dar tuomet kilo klausimas – kaip tokias grupes sukoordinuoti didelėje erdvėje, kaip suorganizuoti koncertinį atlikimą? Be to, koncertiniam atlikimui reikalingas atlikėjų atėjimas, pradžia, pabaiga, ovacijos – tai, kas man atrodė, prasilenkia su muzikos esme ir klausymu.
Tuo metu pradėjau pažindintis su elektronine muzika, sintezatoriuje „Yamaha DX7“ atradau sinusoidinius tonus ir tas partitūras jais įgrojau. Taigi kūriniai, parašyti tradiciniams instrumentams, tapo elektronine muzika. Galėjau valandų valandas sinusoidiniais tonais žaisti, juos tęsti. Vėliau tas sintezatorius kažkur dingo ir bergždžiai (nors gal ir ne per daug uoliai) jo ieškojau, bet niekur neberadau. Tie tinkami sinusoidiniai tonai, jautriai reaguojantys į klavišų prisilietimus, sintezatoriuje atsirado kažkaip besukinėjant rankenėles ir tada atrodė, kad geresnio instrumento ir tonų niekur nerasiu. Jie skambėjo tarsi be žmogaus įsikišimo ir be atlikėjo dalyvavimo, labiau išgryninta ir tyra nei įprastai – nors ir netikra, negyva. Tokia prieštaringa kombinacija man visada imponavo. „Mobile 9“ buvo ilgas kūrinys „Observatorijos“ projektui senojoje VU observatorijoje, kuri prieš remontą kelioms savaitėms buvo atiduota ekscentriškiems menininkams. Beveik valandos trukmės medžiaga skambėjo vos vos skirtingais greičiais. O aš ėjau tamsoje labai lėtai kelis metrus per ištiestą virvę observatorijos koridoriuje. Iš „Mobile 9“ į šį rinkinį paėmiau tik pradžią. Žaidžiau su labai lėtais tonaliais procesais – kilimu diezinių tonacijų-klasterių link ir lėtu kritimu. Rašydamas šiuos kūrinius nebijojau atsitiktinumų: keli skirtingi muzikiniai procesai buvo sudedami vienas ant kito; išryškėdavo netikėti disonansai ar konsonansai. Tai turėjo būti tolimi garsai, tarsi vos įžiūrimos šviesos niuansuotoje tamsoje. Atsimenu, klausiau vieno iš įrašų technologų, ar turėtų instrumentus tildančius mikrofonus. Atrodė gražu, kai muzika neįsiveržia į erdvę, bet tvyro vos girdima, paraleliai įprastų triukšmų, taip tarsi prikviečianti įsiklausyti. Galėčiau ir daugiau visokiausių metaforų ieškoti, tačiau svarbiausia būtų nusukus garso rankenėlę iki vos girdimos ribos tiesiog patirti kelionę su garsais (geriausia – klausantis ne per ausines, o per pakankamai kokybiškas garso kolonėles). Žinau, kad techniniu atžvilgiu – tai labai nepažangūs, netgi primityvūs kūriniai. Tačiau, kaip minėjau, jie net nebuvo sumanyti kaip elektroninė muzika. Kita vertus, vertinti muziką technologinio pažangumo kriterijais būtų pernelyg vienpusiška.
„Baltos fleitos“ – japoniškos fleitos shakuhachi garsas, susempluotas ir įrašytas. Štai ką rašiau apie šį kūrinį 2010 metų „Jaunos muzikos“ festivalio programoje: „Norėjosi paprastos ir organiškos muzikos, skambančios ne elektroniškai. Tarsi dainavimas sau, kur kiekvienas niuansas juntamas kūnu; tarsi kelių gestų detali studija. Dar norėjosi šiek tiek pavasarinio, medinio garso. Neakivaizdžiai gyvo, bet tarsi potenciali gyvybė, neužgęstanti per daugelį metų po sniegu ir vandeniu.
„Woods-Winds--Waters-Winters----Windows“ buvo parašytas Norvegijos muzikos akademijos 7 fleitų ansambliui, 2004 metais. Po to įrašas buvo nenuilstamai filtruojamas iki neatpažįstamumo ir vietomis iki beveik negirdimumo. Savo kompaktinio disko anotacijoje apie šį kūrinį rašiau: „...miegas ir langų į apjuosiantį baltumą atidarymai, įsiveržimai, iškritimai, prasiblaivymai, tuštumos. Šie elementai buvo svarbūs kūrinio gramatikai ir poetikai. Tačiau būtų dar geriau, jei tai būtų tik nesibaigiantys w......w....w...w...........wwwhistlings, švilpesiai.“
„Neprisibeldžiu į tave“ – tai susempluoti jaukūs ir artimi garsai – stygos, stikliukai ir būgneliai, pasitaikantys po ranka. Prie visų jų buvo pridėtas mikrofonas; jų dunkčiojimai sudėlioti į ganėtinai kvadratiškus ciklus.
Prasimušti girdėjimu toliau nei sąmonė, iki daiktų, kurie apgaubia ir įima, bet kartu išlieka tolimi ir nepažinūs. Prisibelsti – reiškia nukristi ir rezonuoti jiems. Greičiausiai apie tai – ir visi šie „Ambientai“, ar bent jau mėginimas nukreipti ta linkme. Sakau tai, bet čia pat bijau būti pernelyg patetiškas, bijau sureikšminti estetinę patirtį ir teigti, jog ji atveria daugiau nei skaidrus mąstymas. Esu labai prieštaringas ir tą prieštaringumą galbūt atspindi pats „Ambientų“ dinaminis pobūdis – intensyviai būti, kartu beveik nebūnant, abejojant, viską švelniai sudeginant.
Ramūnas Motiekaitis