Pašaliečio žvilgsnis į 21-ojo amžiaus muziką iš svetur
Frank J. Oteri
Jau gerą laiką gyvename 21 amžiuje. Bet turbūt dar ne laikas apibendrinti šios naujos epochos muziką, jos istorinę svarbą ateinantiems dešimtmečiams. Tad ir tokia reikšmingų 21-ojo amžiaus kompozicijų rinktinė, kaip ši Lietuvos muzikos antologija – ar ji nėra kiek pirmalaikė?
Vis dėlto, Lietuvos istorija atrodo judanti kitu tempu nei likęs pasaulis. Ši maža Baltijos šalis kadaise ilgiausiai Europoje laikėsi įsikabinusi pagonybės (iki 1387 m.), kas ir dabar yra nacionalinio pasididžiavimo šaltinis. (Neatsitiktinai vienas svarbiausių praėjusio amžiaus lietuvių muzikos kūrinių yra Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, 1978 m.) Nepaisant šimtmečius trukusių invazijų, okupacijų ir teritorijų perdalijimų, lietuviai atkakliai saugojo savo kultūrinę kitokybę, išlaikė savo unikalią kalbą – kuriai nėra giminingų tarp kitų Europos kalbų, išskyrus šiaurinius kaimynus latvius. Kultūra buvo Lietuvos tapatybės šerdyje visą jos sudėtingą istoriją – prisiminkime vieną jos kultūrinių herojų, išskirtinį kompozitorių, tapytoją ir rašytoją Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875-1991), kurio darbai toli pralenkę savąjį laikmetį.
Laikais nuo Antrojo pasaulinio karo, ar nuo prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą pradžios, lietuvių kūrėjai – daugiausia išeivijoje – buvo avangardo kurstytojai. Tarp jų ir vienas eksperimentinio kino pionierių Jonas Mekas, ir Fluxus meno judėjimo įkūrėjas Jurgis Mačiūnas. 1990 m. Lietuvai, pirmajai iš buvusių sovietinių respublikų, paskelbus nepriklausomybę, čia suklestėjo naujųjų meninių raiškų įvairovė. Svarbiausi laimėjimai, regis, muzikos srityje – tačiau, šiaip ar taip, tai sritis, kuriai skiriu daugiausia dėmesio. Tarkim, vaizduojamųjų menų srityje – Sauliaus Vaitiekūno skulptūros išsiskiria painiais gamtiškųjų ir industrinių elementų deriniais, o Audros Vau videodarbai – tapybišku dėmesiu detalėms bei įsitvyrojančios pusiausvyros pojūčiu. Literatūroje Giedros Radvilavičiūtės daugiasluoksniai tekstai – ištrinamomis ribomis tarp beletristikos, memuarų ir dokumentikos. (Norėčiau, kad kas publikuotų a.a. Jurgos Ivanauskaitės romanų, įvardijamų kontroversiškais ir provokuojančiais, angliškus vertimus!) Maga sakyti, kad 21 amžius Lietuvoje prasidėjo anksčiau, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, atgavusiose nepriklausomybę po Varšuvos sutarties bloko ir Sovietų Sąjungos griūties. Tačiau kad išlaikytume chronologinį nuoseklumą kartu su likusiu pasauliu, sutelksime dėmesį į tą beprecedentį muzikos suklestėjimą, kuris čia vyko pastaruosius 17 metų – į tą laikotarpį, kai ši maža, kadais izoliuota tauta iškilo kaip atsakinga, įsipareigojusi tarptautinės bendrijos partnerė ir tapo visateise NATO bei Europos Sąjungos nare (prisijungusi prie abiejų 2004 metais).
Lietuva, kurią tiesiogiai pažinau, yra ši 21 amžiaus Lietuva. 2003 m. spalį lankiausi „Gaidos“ festivalyje, viename įdomiausių Europos naujosios muzikos renginių, kasmet vykstančiame Vilniuje. Sugrįžau 2005 m. rugpjūtį – tada čia įvyko mano paties performanso-oratorijos „Machunas“ pasaulinė premjera; kūrinį inspiravo Jurgio Mačiūno gyvenimo istorija, jį sukūriau kartu su Luzio Pozzi, o jo premjerą pristatė Kristupo vasaros muzikos festivalis. Abu kartus lankantis Lietuvoje, mane įkvėpė ir uždegė aukštas čionykštės muzikos kompozicijos ir atlikimo meno lygis, bendras muzikos scenos estetinis atvirumas. Susitikau su daugeliu kompozitorių, daug sužinojau apie muziką, čia sukurtą nuo tūkstantmečių slenksčio. Turėdamas laisvo laiko, naršydavau įrašų parduotuves. Ir nuo tada vis stengdavausi neatsilikti nuo naujosios Lietuvos muzikos pulso, sekti įrašus ir kartais gyvus koncertus. Kadangi esu įsitraukęs į Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) veiklą – draugijos, kuri kasmet rengia Pasaulio muzikos dienų festivalį vis kitame pasaulio mieste – per paskutinius trejus metus ten išgirdau įspūdingus Justės Janulytės (2014 m.), Justinos Repečkaitės (2015 m.) ir Ramintos Šerkšnytės (2016 m.) darbus. Buvau susipažinęs su šių ir daugelio kitų kompozitorių kūryba klausydamas gausybės įrašų – daugelį jų gavęs iš Lietuvos muzikos informacijos centro (LMIC) atstovų, kuriuos pažinojau iš mūsų bendros veiklos Tarptautinėje muzikos informacijos centrų asociacijoje (IAMIC). Paties LMIC’o leidžiama „Zoom In“ serija, skirta naujiems kompozitorių kūriniams (išleista jau 11 serijos leidinių), man buvo puikus būdas sekti Lietuvos muzikos raidą – kaip ir LMIC’o Muzikos eksporto projekto serija „Note Lithuania“: džiazo, folk ir popmuzikos kompiliacijos, skirtos MIDEM mugei ir kitiems svarbiems muzikos industrijos atstovų susibūrimams, kuriuose man teko dalyvauti.
Kaip didelis šių įrašų gerbėjas, buvau labai pamalonintas, kai LMIC’o leidybos projektų vadovė Gailė Griciūtė kreipėsi į mane, prašydama kuruoti naują šiuolaikinės Lietuvos muzikos antologiją. Lietuvos muzikos informacijos centras pakvietė kompozitorius siūlyti kūrinius šiai antologijai ir taip surinko daugiau nei 90-ies kompozitorių įrašus bei partitūras, nuo gyvųjų klasikų iki kompozicijos studentų. Ir ši kuratorystė pasirodė besanti tikras iššūkis dėl įvairiausių priežasčių, bent jau dėl pateiktos medžiagos gausos. Nors jaučiausi kažkiek pažįstantis šiuolaikinę Lietuvos muziką, vis dėlto esu pašalietis, lankęsis čia tik pora kartų ir susipažinęs su ja pirmiausia iš įrašų. Tačiau mano kaip pašaliečio žvilgsnis buvo kaip tik tai, ko reikėjo LMIC’ui – kadangi vienas pagrindinių šios antologijos tikslų buvo pristatyti Lietuvos muziką tokiems pat pašaliečiams, įvairių šalių klausytojams. Vis dėlto, dar sunkesnis nei jausmas, jog nepakankamai išmanau šią konkrečią sritį, šiame projekte man buvo mano asmeninis nenoras skelbti „nuosprendžius“ muzikai. Nemėgstu kritikos ar kritikavimo. Klausydamasis muzikos, reaguoju pirmiausia kaip kompozitorius, tada kaip nepasotinamas klausytojas. Visą gyvenimą skyriau muzikai skleisti, remti, užtarti; taip pat susirinkti muzikos tiek daug kiek įmanoma. Jeigu man, kaip kolekcininkui, lieptų pasirinkti vieną iš dviejų galimybių, bandyčiau rasti būdą rinktis jas abi – nebent tos dvi galimybės būtų „geriausi kūriniai“ ir „visi kūriniai“; tokiu atveju visada rinkčiausi pastarąjį variantą! Šalia mano noro „susirinkti viską“, dar man iš esmės įtartinos bet kokios preferencijos, ar kitų, ar mano paties. Iš nuostatos rinktis „geriausius“, „rinktinius“ kyla tokios ydingos paradigmos kaip „didžio žmogaus teorija“ ar „šedevro sindromas“; tai riboja mūsų patirtis, dar blogiau, atkerta mus nuo stulbinamos muzikos įvairovės aplink mus. Muzikos iš visų laikų ir vietų – bet ypač nuo tos, kuri kuriama dabar. Tai kaip aš galėjau apsiimti kuruoti tokį rinkinį, į kurį nepateksiančios muzikos dalis šitiek daug didesnė už tą, kuri ten gali tilpti?
Taigi įspėju, kad jokiu būdu negalima apie šį leidinį galvoti kaip apie „geriausios 21 a. Lietuvos muzikos“, ar net „mano mėgstamos 21 a. Lietuvos muzikos“ rinkinį. Iš tikrųjų liko krūvos mano branginamos muzikos, nepatekusios čia dėl vienų ar kitų priežasčių. Kadangi išleisti „Zoom In“ rinkiniai skirti pasaulinei auditorijai, nusprendėme neįtraukti šioje serijoje jau esančių kūrinių. O tai reiškia, kad čia automatiškai netiko tokie grynuoliai kaip Justės Janulytės 2009 metų „Naktų ilgėjimas“ styginių orkestrui, kuris apstulbino mane 2014 m. ISCM Pasaulio muzikos dienose Vroclave – nes jis jau buvo įtrauktas į „Zoom In“ serijos 8-ąjį leidinį. Kaip ir kiti man labai mieli darbai – Gintaro Sodeikos Koncertas fortepijonui (Zoom In, Nr. 11), Ramintos Šerkšnytės „Sūkurys“ (Nr. 4) ar Broniaus Kutavičiaus „Aštuonios Stasio miniatiūros“ (Nr. 2). Galiausiai išėjo taip, kad nė vieno iš tų kompozitorių nėra šiame rinkinyje.
Kadangi vienas iš pagrindinių šio rinkinio tikslų buvo pažindinti pasaulio klausytojus su lietuviškuoju repertuaru ir kartu tikėtis, kad juo susidomės kuo daugiau atlikėjų, mes taip pat nusprendėme čia neįtraukti elektroninės įrašų muzikos ar specifinių improvizacinių/interpretacinių projektų. Taigi čia nėra nei gyvybingų Antano Kučinsko, Vytauto V. Jurgučio ar Antano Jasenkos elektroakustinių garsų pasaulių, nei visas žanrų ribas peržengiančių Lino Rimšos audiokoliažų, nei savin panardinančių „mmpsuf“ (Eglės Sirvydytės ir Aivaro Ruzgo) ar triukšmo muzikos gitaristo Juozo Milašiaus garsovaizdžių, nei ties visuotinio suprantamumo riba pavojingai balansuonančių Alinos Orlovos, „Happyendless“ ar „Without Letters“ dainų, nei įkvepiančiais kontrapunktiniais viražais išsiskiriančių Remigijaus Rančio ar Arūno Šlausto vadovaujamų džiazo grupių, nei įstabių klavišininko Dainiaus Pulausko „duetų“ su paukščiais giesmininkais, nei lietuviškų sutartinių (kurios yra UNESCO saugomo žmonijos nematerialaus paveldo dalis) postmodernių metamorfozių – tokių įvairių artistų kūryboje kaip Dominyko Vyšniausko (Baltijos džiazo pionieriaus Petro Vyšniausko sūnaus), Veronikos Povilionienės (ypač jos duetų su vyresniuoju Vyšniausku), folkroko grupės „Atalyja“ ar Vilniaus džiazo kvarteto ir folkloro grupės „Sutaras“ kolaboracijų. Šis sunkus sprendimas gimė ne dėl orientavimosi į „akademinę“ muziką, bet grynai praktiniais sumetimais – norėjome, kad visas šio rinkinio turinys galėtų būti atgaminamas atlikėjų, kurie pažįsta natų raštą. Todėl čia buvo įtrauktos ir visų kūrinių partitūros PDF formatu.
Nepaisant šio apsiribojimo natomis fiksuota muzika, rinkinyje rasite kuo didžiausią stilių įvairovę, būdingą 21 amžiaus muzikai apskritai ir Lietuvos muzikai konkrečiai. Norėjau, kad čia būtų įtrauktos kompozicijos įvairioms atlikėjų sudėtims (vokalui ir chorui, solo instrumentams, mažiems ir dideliems ansambliams – tipiniams ir visai nestandartiniams), tiek daug įvairaus tipo autorių (daugelis jų kuria ir įvairius kitus dalykus, ne vien tokias įprastines partitūras kaip čia sudėtos) kiek įmanoma. Taigi pasirinkau apriboti kompozicijų trukmę – iki 15 minučių. Todėl, deja, už borto liko vienas iš labiausiai pritrenkiančių dalykų, ką teko girdėti per pastaruosius penkerius metus – Linos Lapelytės opera „Geros dienos!“ 10-čiai kasininkių, supermarketo garsams ir fortepijonui. O įdėti nors ir muzikos fragmentą, be ją lydinčio simbiozinio vizualaus teatro, būtų, šiaip ar taip, meškos paslauga šiai operai. Dėl šių trukmės ribų nuošaly taip pat liko daugybė puikių grynosios muzikos darbų; čia nėra simfonijų, nėra tokių svarbių šio žanro raidai 21 amžiuje autorių kaip Osvaldas Balakauskas ar Onutė Narbutaitė. (Į panašią muzikos, sukurtos 1900-1917 metais, kolekciją nepatektų Mahleris!) Ir nepaisant šio apsiribojimo, vis tiek tapo aišku, kad neįmanoma iš man pristatytos stulbinamos gausybės atrinkti tiek, kad tilptų į vieną kompaktinę plokštelę. Gerai, kad LMIC’o darbuotojai sutiko leisti dviejų plokštelių komplektą, tad galiausiai liko 18 kūrinių, 9 vyrų ir 9 moterų kompozitorių, gimusių keturiais skirtingais dešimtmečiais. (Po vieną kompoziciją kiekvieniems naujojo tūkstantmečio metams, jeigu jo pradžia laikysime 2000-uosius!) Šis rinkinys tegali praverti mažą langelį į nepaprastą Lietuvoje dabar kuriamos muzikos įvairovę, tačiau viliuosi, kad jis sužadins apetitą tiems klausytojamas, kurie toliau patys sieks atrasti daugiau.
Kompozitorius ir muzikos žurnalistas Frankas J. Oteris yra pelnęs Amerikos kompozitorių, dainų autorių ir muzikos leidėjų draugijos (ASCAP) apdovanojimą ir šiuo metu dirba nacionalinėje organizacijoje „New Music USA“, kurios tikslas – populiarinti Jungtinėse Valstijose sukurtą naująją muziką. Organizacija suformuota 2011 metais, sujungus Amerikos muzikos centrą ir projektą „Meet the Composer“. Be to, F. J. Oteris yra vienas iš JAV internetinio žurnalo „NewMusicBox“ redaktorių. Šiame leidinyje jis dirba nuo pat pirmųjų jo žingsnių (Amerikos muzikos centras pradėjo jį skelbti 1999 m. gegužę). Be to, jis yra Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) vykdomojo komiteto narys. Jo oratorijos „Machunas“ pasaulinė premjera įvyko Lietuvoje. Daugiau informacijos rasite jo asmeninėje svetainėje.
Rinkinio leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir asociacija LATGA.
Internetinio grojaraščio prieigą finansuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa.