Austė Nakienė
Paprastai garsėjančiomis savitu folkloru laikomos Rytų Europos šalys: Vengrija, Rumunija, Bulgarija, tačiau ir Baltijos šalys gali būti vadinamos dainų kraštais. XIX a.– XX a. pradžioje, kai čia imta užrašinėti liaudies dainas, pasakas, patarles, folkloro rinkėjams nereikėjo ieškoti dainų mokančių žmonių, nes beveik kiekvienas buvo dainininkas. Baltijos šalyse saugomos turtingos folkloro kolekcijos, čia išlikusi ir gyvoji dainavimo bei muzikavimo tradicija.
Lietuviai didžiuojasi archajiškomis polifoninėmis dainomis sutartinėmis, kurios dar XX a. 4 dešimtmetyje tapo vienu iš tautinės kultūros simbolių, nors šias dainas jau mokėjo tik labai garbingo amžiaus dainininkės. Po Antrojo pasaulinio karo sutartinės vos neišnyko, tačiau 7-ajame dešimtmetyje, kilus folkloro judėjimo bangai, jos buvo atgaivintos. Sutartinės ėmė skambėti nebe atokiuose kaimuose, bet Lietuvos sostinėje Vilniuje, dažniausiai senamiestyje: įspūdingose bažnyčiose, jaukiuose universiteto kiemeliuose, prie Gedimino pilies, prie senosios bastėjos. 2010 m. polifoninės sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialiosios kultūros sąrašą, vis daugiau medžiagos apie jas galima rasti internete. Tad pamažu kuriasi virtuali sutartinių saugotojų bendruomenė, jas žino ir įvairiai panaudoja savo kūriniuose ne vien lietuviai, bet ir užsieniečiai. Šioje rinktinėje sutartinė skamba kūrinyje iš Martyno Kuliavo programos kartu su sutartinių grupe „Ūtara“. Sutartinių sąskambiai girdėti ir Abrahamo Brody dainoje, šis kūrėjas bendradarbiauja su grupe „Trys keturiose“.
Šių dienų žmonės gali klausytis įvairiausios muzikos, jie klausosi ir liaudies muzikos, žino jos skambesį, tačiau tik nedaugelis gali ją atlikti. Išgirsti liaudies dainą ir ją išmokti – ne tas pats, norint tapti tradicijos tęsėju reikia žengti dar vieną žingsnį. Gerai, kad vis atsiranda žmonių, kuriems senovinės dainos nėra tik trumpalaikiai įspūdžiai, bet vertybės, kurias norisi įsiminti visam gyvenimui. Iš jaunų dainininkių, kurios išmoko ne tik liaudies dainų žodžius, melodijas, bet perėmė ir senovinę dainavimo manierą, reikia paminėti Agotą Zdanavičiūtę, grupes „Obelija“ ir „Rana“. Atlikimo subtilybių žinojimas, o taip pat ir ryškus individualumas suteikė jų dainavimui savitumo. Žymiausia dainuojančių vyrų grupė šiuo metu yra „Ugniavijas“. Ilgos tradicinio dainavimo studijos padėjo jiems sukaupti itin turtingą repertuarą,suteikė pasitikėjimo. Tradicinių instrumentų bei instrumentinės muzikos žinovu pamažu tapo Saulius Petreikis, pūsdamas senuosius piemenų instrumentus jis sugeba „teleportuoti“ klausytojus iš miesto koncertų salės į kaimo aplinką.
Jau 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vilniaus gyventojai ėmė pasiilgti gražios, nenuniokotos gamtos. Savaitgaliais jie ne sėdėdavo kavinėse, bet kartu su šeima ar draugais vykdavo pasivaikščioti į užmiestį. Folkloro judėjimo dalyvai vykdavo dar toliau, jie važiuodavo į kaimus, kur ne tik grožėdavosi miškais ir ežerais, bet susitikdavo su liaudies daininkais ir muzikantais. Kai kurie kaimo šviesuoliai tapdavo savotiškais guru, juos dažnai lankydavo jaunimas. Vienas iš tokių buvo miškingame Dzūkijos regione gyvenęs Petras Zalanskas, mokėjęs labai daug liaudies dainų, pasižymėjęs ypatinga gamtojauta. Iš jo dainuoti mokėsi Veronika Povilionienė, kuri vėliau taip pat išgarsėjo, tapo dainų karaliene (jos balsas skamba „Žalvarinio“ kompozicijoje). O pastaruoju metu Zalansko asmeniu ir jo dainomis susidomėjo jaunosios kartos kūrėjas Saulius Labanauskas (sceninis vardas Saulius Spindi), kuris subtiliai suderino legendinio dainininko įrašus su savo kuriama elektronine muzika.
XXI a. liaudies muzikos išsaugojimu rūpinasi ne tik folkloro judėjimo dalyviai, bet ir kitais dalykais besidomintys kūrėjai: roko ir džiazo muzikantai, vaizdo menininkai, dokumentinio kino kūrėjai, teatro aktoriai. Folkloro saugotojai sulaukia įvairių sričių atstovių palaikymo. Kiek netikėtas grupės „Uprising Tree“ atėjimas į šiuolaikinio folkloro sceną. Staigmena ir žinomo aktoriaus ir dainų atlikėjo Giedriaus Arbačiausko kompozicija, kurios žanras ne daina, bet užkalbėjimas. Jis šnabžda užkalbėjimą, kurį kaimo žmonės sakydavo danguje pamatę jauną mėnulį. Jam linkėdavo tapti apvaliu, pilnu, o sau patiems prašydavo sveikatos ir jaunystės. Burtais, užkalbėjimais, ypatingomis žodžio ir muzikos galioms domisi ir merginos iš grupės „Sen Svaja“, jų dainavimas kerintis – pasiklausykite. Indrė Jurgelevičiūtė, koncertuojanti kartu su grupe „Merope“, šįkart dainuoja tyliai, tarsi prisimindama liaudies dainą, kurią dainavo kažkada vaikystėje.
Daugelis Lietuvos džiazo kūrėjų jau yra parodę sugebėjimą suderinti folkloro ir džiazo išraiškos priemones, o šioje rinktinėje toks pavyzdys – Andrejaus Polevikovo kompozicija. Jungiant liaudies melodiką ir džiazo harmoniją galima sukurti išties gražios muzikos. Vis ilgesnis sąrašas ir akademinės muzikos kūrėjų, radusių įkvėpimą liaudies dainose. (Galima prisiminti žymųjį kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kuris sakė, kad nors daugeliui lietuviškos dainos atrodo nuobodžios, jam jos gražios, rami tėkmė ir graudi melancholija – pačios gražiausios šių dainų savybės.) Ramią, tekančią kompoziciją šįkart sukūrė Juta Pranulytė, joje derinamasenovinė daina ir šiuolaikinės chorinės muzikos stilistika. Dar kitaip liaudies dainas interpretuoja arba toms dainoms būdingas emocijas išreiškia grupės „Kamanių šilelis“, „Okata“, „Undan“, Žemyna Trinkūnaitė.
XX a., kai Lietuvoje vyko sparti urbanizacija, buvo svarstoma, ar kaimo kultūra mieste nepražus, ar ten, kur kasdieną teka ne tik dideli transporto srautai, bet ir naujos informacijos srautai, ji išliks? Ar tokie dalykai kaip tarmės, kalendrinių švenčių papročiai, liaudies dainos, instrumentai, šokiai dar bus reikalingi? Tačiau atsirado žmonių, kuriems visa tai buvo įdomu. Pasirodė, kad liaudies muzika gali rasti klausytojų ir gyvuoti mieste, netgi būti vienu iš savičiausių miesto kultūros sluoksnių.
Kūrinius rinktinei atrinko dr. Austė Nakienė, Dovydas Bluvšteinas, Žilvinas Švarplys, Abrahamas Brody ir Linas Paulauskis.
Masteringas: Artūras Pugačiauskas
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius
Prodiuserė: Radvilė Buivydienė
Rinktinės „Note Lithuania: Folk/World 2018“ leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.