Miglaukas

„Miglauko“ muzika vaizdžiai iliustruoja šiandien vykstantį ribų tarp vietinės etninio folkloro tradicijos ir bekraščio world music vandenyno nykimą. Archajiškas lietuviškas dainavimas sujungia melodinius ir ritminius elementus, tekančius lyg kelionė per skirtingų kultūrinių ir muzikinių regionų kaleidoskopą. Nors ši muzika gali būti nelengvai įkandama puristams, tikintiems, jog tradicinės formos neturėtų maišytis su „svetimomis“ įtakomis, ir ypač su šiuolaikinėmis elektroninėmis garso apdorojimo priemonėmis, ji atspindi stiprėjantį suvokimą, kad kultūros turi daugiau bendrumų nei skirtumų, ir jų santaka yra abipusiai praturtinanti. Be to, šis reiškinys nėra visiškai naujas – muzikos kūrėjai supina skirtingas etninės muzikos formas jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau „Miglauko“ ypatumas, bent jau Lietuvos kontekste, yra tai, kad jų muzikinės kelionės išties sutampa su fizinėmis ir dvasinėmis, tad jų kuriamą eksperimentinę pasaulinės tradicinės ir šiuolaikinės muzikos sintezę įkvepia asmeniškai išgyventos patirtys, o ne romantizuoti stereotipai. Kvarteto daugiasluoksnę (bet ne eklektišką) muziką galima išgirsti tiek baltiško (post)folkloro festivaliuose ar trance ir world music suvažiavimuose, tiek labiau kamerinėje aplinkoje.

Jurij Dobriakov