Budrūs
Šį duetą sudaro Lietuvos pogrindinėje scenoje gerai žinomi asmenys. Pagrindinis garsovaizdžių šaltkalvis čia – Laurynas Jukonis, pažįstamas dėl savo asmeninio, ilgamečio projekto Girnų Giesmės veiklos. Žodžių žvirgždą būdraujančiuose peizažuose sėja Leonardas Marozas, atsakingas už noise bei panašaus rupumo muzikinių stilių propagavimą Lietuvoje. Duetas garsais audžia keistas, apokaliptines vizijas ir drone sąskambius, paaštrindamas atmosferišku gitaros gausmu. Virš šios tėkmės forsuotas balsas skaito arba nevaržomai sprogdina riksmais vizionieriškas eiles, paveiktas asmeninių ritualų, substancijų ar įvairių fizinių būsenų. „Budrūs“ muziką bandyta apibūdinti kaip paveiktą post-black metal ar power electronics stilistikos, tačiau galutinis garsinis rezultatas pernelyg sunkiai pasiduoda tokiai klasifikacijai. Tai sąlyginių klišių nevaržomas ambientinių / industrinių bruožų srautas, kartu su vokalu bei išnyrančiomis aštresnio garso srovėmis gramzdinantis klausytoją į keistą, neramaus sapno būvį.
Povilas Vaitkevičius
Dulksna Randa (iš CD Devyniems rytams auštant)
Vėrinio (iš CD Devyniems rytams auštant)
Šuniška Vizija I (iš CD Canine visions IX)
Biografija
Kada labiausiai tikėtina įkristi į keistą, ribinę būseną, viena koja klimpstančią mieguosna, tačiau pradedančią jausti aplinką? Tikriausiai priešaušriu, kada praėjusi naktis vis dar tvyro juslėse, o virš horizonto jau telkiasi pilkšvas rytas. Taip teigia ir patys autoriai, savo muzika trinantys ribas tarp sapnų ir regimosios realybės. Jų žodžiais tariant, duetas „Budrūs“ susikūrė „ganėtinai netikėtai 2008-aisiais“. Projekto ištakas galima būtų aptikti klaidžiojimuose po pajūrio gamtą, įkvėpimo kūrybinėms užuomazgoms semiantis iš Kuršių Nerijos užpustytų kaimų istorijų (šiuos pradmenis nurodo kūriniuose aptinkamas Agilos kaimo pavadinimas). Pagaliau koncepcijai įgavus ryškesnius bruožus, 2008-ųjų pavasarį įvyko pirmieji kūrybiniai bandymai. Didžioji garsyno dalis kilo iš masyvių gitaros akordų, efektų pagalba juos paverčiant lėtai plūstančia drone / ambient tėkme. Siekiant autentikos, vokalo partijas stengtąsi įrašyti ne studijoje, o gamtoje – miškuose bei laukuose.
Tuo metu grupė neatrodė suinteresuota gyvais pasirodymais, tad, tarsi įtvirtindama bet kokį egzistavimą, 2009-aisiais savo jėgomis išleido debiutinį CD „Devyniems rytams auštant“. Kaip galima numanyti, jame slypi 9 kūriniai, kurių keliuose girdimos ir Monikos Valkūnaitės atliekamos saksofono partijos. Įrašas gana greitai pasklido tarp Lietuvos klausytojų, o Leonardas Marozas pasirūpino ir šiojo sklaida užsienyje. CD susilaukė nemažai teigiamų atsiliepimų, dėmesio įvairiuose pogrindžio muzikos ratuose. Nors ir buvo įvertinti, „Budrūs“ liko ištikimi „nutylėjimo“ estetikai ir kelis metus, regis, nieko nevyko, bet iš tiesų ši „tyla“ slėpė pamažėle gimstančius naujus kūrinius ir derybas su suomių leidykla „Freak Animal“. Derybų rezultatas – 2013-ųjų balandį išleistas CD „Canine Visions IX“, toliau plečiantis pilkšvus paryčio horizontus. 2014 metais „Budrūs“ kiek netikėtai sutiko surengti savo pirmąjį gyvą pasirodymą. Šis įvyko Skinderiškių dendrologiniame parke, festivalio „Mėnuo Juodaragis“ metu. Kol kas grupės status quo yra minėtame „nutylėjimo“ būvyje, tačiau tai gali slėpti naujų garsų brendimą.
Povilas Vaitkevičius