Betoniniai triušiai

Kaip skelbia patys autoriai, „poezijos ir garso grupė „Betoniniai triušiai“ susikūrė 2005 metų žiemą Vilniuje“. Sudėtis iki šių dienų išliko nepakitusi. Iš esmės, tai turbūt viena būtinų šio projekto egzistavimo sąlygų, kadangi kiekvieno dalyvio asmenybė glaudžiai susijusi su grupėje užimamos „pareigomis“. Antanas Dombrovskij yra pagrindinis garsyno autorius, savo muzikinę patirtį tobulinantis ne viename projekte. Asmeniškesnės jo audio-nuotykių paieškos vyksta pasivadinus „Gana2“, o tarp kolaboracijų praktikų būtina minėti „laptopų kvartetą“ „Twentytwentyone“ bei duetą „Tiese“ (su Viliumi Šiauliu). Tomas S. Butkus Lietuvos kultūriniame pasaulyje žinomas kaip poetas, leidėjas bei grafikos dizaineris. 1992 metais jo įkurtos idėjų dirbtuvės „Vario burnos“ yra atsakingos už nemažą kiekį originalių knygų apipavidalinimų. „Betoninių triušių“ kūryba pasiekia klausytoją šios leidyklos publikuojamose laikmenose. Pats Butkus yra pagrindinis (vienintelis) tekstų kūrėjas – jų specifinė postmoderni ironija bei žodžių žaismė yra skiriamasis „Betoninių triušių“ bruožas. Trečiasis kolektyvo narys – Vadimas Korotajevas. Pastarąjį galima vadinti „laisvuoju menininku“, kuris savo neapibrėžtais ekstravagantiškais intarpais suteikia kolektyvo kūrybai papildomų bruožų įrašuose ir gyvuose pasirodymuose.

Grupei susibūrus minėtais 2005 metais pogrindinio (dabar jau nebeegzistuojančio) muzikinio klubo „Virpesys“ rūsyje, kristalizavosi pirmieji garsiniai lydiniai bei sporadiški pasirodymai. Pirmasis šių įvyko po metų Jurbarke. Verta pastebėti ir dalyvavimą audiovizualinės poezijos festivalyje TARP bei Kėdainiuose vykusiame „Literatūros salų“ renginyje. 2007 metais „Betoniniai triušiai“ pateikė savo pirmąjį didelės apimties kūrinį  – audiopoetinę operą „Marakana“, kurią planavo pristatyti Tūkstantmečio stadiono griuvėsiuose, kultūros programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ kontekste. Idėjos įgyvendinimą sutrikdė prasidėjusios statybos, todėl veiksmo vieta buvo perkelta į buvusį „Dinamo“ stadioną. Tiesioginė šių įvykių pasekmė – pirmasis grupės įrašas. Nors jis bevardis, neoficialiai pavadintas „Pilkuoju albumu“. CD išleistas 2008 metais, bendradarbiaujant dviems leidykloms – Tomo S. Butkaus „Vario burnoms“ bei „Kitoms knygoms“. Įrašo tekstuose galima aptikti nemažai suktos ironijos, verbalinio delirium bei „supsichodelintos“ didaktikos. Apie tai byloja kad ir operos „veikėjų“ vardai: Jaunieji Marakonieriai, Triušiai Draugovininkai, Ozono Kalva ir pan.

Vėliau įvyko „Betoninių triušių“ koncertai Lietuvoje (jau minėtame TARP festivalyje) ir užsienyje. Antrasis albumas „Dievas-Daiktas“, pasirodęs 2010 metais, tapo savotiška pastarųjų įvykių dokumentacija. Šį kompaktinį diską, knygos pavidalo pakuotėje, „Vario burnos“ išleido kartu su knygynu „Eureka!“. Iš esmės CD vadintinas gyvų įrašų rinkiniu iš Berlyno, Vilniaus, Kėdainių, Pilies I kaimo ir Plungės, tačiau įrašo vietovių skirtybės skambesio vientisumo nesutrikdė. Keliuose kūriniuose girdimas ir kviestinių atlikėjų indėlis – Ramintos Kurklietytės saksofonas, Linos Lapelytės smuikas bei Luiso Javiero Londoño perkusija.

Trečiasis įrašas pasirodė po kelių metų pertraukos, 2012-aisiais. Jis apibrėžė dar vieną grupės etapą, tik šis CD netapo gyvų pasirodymų kompiliacija. Albumas lakoniškai pavadintas „III“ ir jame taip pat lakoniškai galima aptikti trijuose kūriniuose sudalyvavusią Skaidrą Jančaitę, papildžiusią „triušių“ garsyną savo soprano. Albumas išleistas „knygos“ pavidalu (kaip jau įprasta šiam projektui) vien tik „Vario burnų“ pastangomis. Įraše naudoti ne tik Tomo S. Butkaus, bet ir a.a. Manto „Šamano“ Gimžausko tekstai.

Pastaruoju metu „Betoninių triušių“ veikla kiek aprimusi. Bet tai nereiškia, kad jų veikla nutrūkusi – stačios „triušių“ ausys vis sušmėkščioja padūmavusiame audiopoetiniame spengsme. Grupė retkarčiais pasirodo gana izoliacionistinio charakterio renginiuose, likdama „ištikima“ (jei toks žodis čia tinkamas) garsinės struktūros kvestionavimui ir netikėtiems kompoziciniams posūkiams.

Povilas Vaitkevičius