Artūras „Baras“ Barysas

Didžioji dalis žmonių į ekscentriškąjį Artūrą Barysą (1954–2005) atkreipdavo dėmesį jau pirmąkart šį išvydę, dažniausiai – Vilniaus gatvėse arba scenoje. Po šiuo viešuoju sluoksniu visada slypėdavo gaivališka kūrybinė bei specifinė kultūrinė veikla. Ji sovietiniais informacinio vakuumo metais reiškėsi smarkiai ties legalumo riba balansavusia melomanija bei antikvarinių knygų „distribucija“. Niekur negirdėtų, stebinančių ar net šokiruojančių garsinių eksperimentų kupina įrašų kolekcija atliko ir šviečiamojo pobūdžio vaidmenį.

Nuo XX a. 8-ojo deš. pradžios Baras aktyviai užsiėmė filmų kūryba. Iki 1988-ųjų jis ne tik režisuodavo, bet pats savo filmuose ir vaidindavo, juos montuodavo ir įgarsindavo. Keičiantis politinei situacijai, eksperimentavimas, avangardas ir netradiciniai vaizdo pasakojimo būdai pamažu buvo legitimuoti. Susidarė palanki terpė atsirasti didesniam kiekiui nepriklausomų kūrėjų, tačiau atsivėrusios galimybės Artūrą Barysą paradoksaliai nuvylė. Perfrazuojat jo paties žodžius, nebeliko iššūkių kažką išties pačiam padaryti naujai, o galimybių kiekis naujesnius kūrėjus atbukino. Būdamas ištikimas juostinei filmavimo technikai, Baras nejuto simpatijos vis plačiau naudojamoms vaizdo kameroms, todėl iš kinematografinio konteksto jis nusprendė pasitraukti.

Vilniaus gatvėse tvyrant pankiško laisvumo ir protesto prieš nusistovėjusią sovietinę realybę nuotaikoms, 1987-aisiais, su ilgamečiu draugu, dailininku Artūru Šlipavičiumi, jis apsisprendė kurti „avangardinę grupę, kuriai nebus analogų Lietuvoje“. Pirmieji apmatai panašėjo į  free jazz/art punk šėliones, neįrėmintas jokiais konkretesniais stilistiniais bruožais. Artūras Barysas čia – alogiškų, siurrealių, dadaistinių tekstų kūrėjas ir greičiau ne vokalistas, o jų „išrėkėjas“.  Pirmuosiuose grupės bandymuose spėjo sudalyvauti ir ryškus to meto punk subkultūros veikėjas Nėrius „Atsuktuvas“ Pečiūra. Tais pačiais metais įvyko pirmasis, galima sakyti, kamerinis grupės pasirodymas Skuode. 1989 metų rudenį – pirmasis koncertas sostinėje, Fizikų dienų renginio kontekste. Tuomet Baras sugalvojo grupei pavadinimą „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, kuris nurungė alternatyvų variantą: „Užmušk Savo Artimą, Nes Ateis Tavo Tolimas Ir Užmuš Tave“. Prie grupės prisidėjo būgnais grojantis Vaclovas Nevčesauskas ir gitaristas Edis Butkus, o Gediminas Simniškis, jos ritminį karkasą įtvirtino bosine gitara. 

1981–1991 metais įrašyti pirmieji I.V.T.K.Y.G.Y.G. kūriniai, kuriuos kasetės formatu pasauliui pateikė Berlyne įsikūrusi „Marabu Radio“, o po 3 metų Lietuvoje ją perleido „Bomba Records“, kaip vieną pirmųjų (10-ąjį) savo leidinių. Įrašas oficialiai neturi pavadinimo, tačiau neretas jį vadina tiesiog „geltona kasete“. Būtent joje pateikta didžioji dalis iki šiol žinomų I.V.T.K.Y.G.Y.G. hitų. Specifinė, akiplėšiška Baro balso intonacija tapo vienu ryškiausiu grupės bruožų. Jo koncertinė ekspresija taip pat įsitvirtino kaip neatskiriama „šou“ dalis.

1996 metais įvyko ryškus grupės koncertas „Sumirimo“ festivalyje Kaune ir „grandiozinis“ koncertas Vilniuje, Rotušės aikštėje. Tais pat metais pasirodė ir CD „Linkėjimai Falkenhanui“, nutolęs nuo standartiškesnių, roko muzikos užuominų. Jame – laisvesnių kompozicijų plotai, atpalaiduota, retkarčiais net meditatyvi garsovaizdžių tėkmė, kurioje (šį karta nuosaikiau) nardo Artūro Baryso gerklinės balsės. 1998 metais  I.V.T.K.Y.G.Y.G. pakviečiami sudalyvauti Lenkijoje, Inowlodzės mieste vykstančiame festivalyje „Muzyka w krajobrazie“. Jame tikriausiai pirmąkart performansui pasitelkiamos įgarsintos skalbimo mašinos.

2001-ųjų metų festivalio „Ragana“ kontekste I.V.T.K.Y.G.Y.G. išsiskyrė ekscentrišku pasirodymu, kurio metu Artūras Barysas pjaustė kartoninių vamzdžių dalis ir mėtė jas į publiką. Tų pačių metų lapkričio mėnesį grupė šventė savo tryliktąjį gimtadienį Vilniuje, Šv. Ignoto bažnyčioje, kuri dar nebuvo atšventinta, todėl viduje tvyrojo gan bohemiškas „klimatas“. Pradėjus nuo meditatyvesnių kūrinių, buvo pereita prie abrazyvesnės išraiškos, kuriai vis dar talkino skalbinių švarinimo agregatai. Renginio pabaigoje atmosfera smarkiai įsisiūbavo, ir tai vainikavo Artūro Baryso gitaros supjaustymas. Stebėjusieji minėjo tolimas asociacijas su mistifikuota amerikiečių grupe „The Residents“.

Baras ir toliau išliko ryški Vilniaus senamiesčio asmenybė, neretai pavojingai flirtuojanti su asocialiu įvaizdžiu ir kaskart kresteldama nusistovėjusias normas nedažnuose I.V.T.K.Y.G.Y.G. koncertuose ar tiesiog pažymėdama savo buvimu „keistesnės“ muzikos koncertuose. Jis užgeso 2005 metų sausio 27 dieną, tačiau tai galima vadinti tik sąlyginiu išėjimu – žmogaus, nepaisiusio sutartinių normų ar bet kokio prigimtinių teisių suvaržymo požiūriu, tai tik dar vienas nuotykis ir taip nuolat Pasvirusiame Pasaulyje. 

Povilas Vaitkevičius

* Nuoširdi padėka Gediminui Kajėnui, suteikusiam Artūro Baryso archyvines nuotraukas.