Vytautė Pupšytė

Vytautė Pupšytė  (g. 1987 m.) net ir norėdama negalėtų išvengti sąlyčio su dainavimo menu: gimusi muzikų šeimoje, vaikystę ji leido Klaipėdos muzikinio teatro užkulisiuose. Ten užgimė svajonė tapti operos soliste, kuriai siekti buvo imtasi atitinkamų priemonių: 1994 m. Vytautė ėmė mokytis chorinio dirigavimo Eduardo Balsio menų gimnazijoje (Zitos Kariniauskienės kl.). Tačiau veržiantis klasikinio vokalo meistrystės link atsirado netikėta kliūtis – Ellos Fitzgerald įrašai, kurie atvėrė kitą, paralelinę vokalinės muzikos visatą. Pradinis susižavėjimas virto ištikima meile, ir 2006–2012 m. laikotarpis buvo dedikuotas studijoms LMTA džiazo katedroje (džiazo vokalo bakalauro, pedagogikos ir atlikimo meno magistro laipsniai įgyti Dmitrijaus Golovanovo klasėje).

Koncertinis atlikėjos gyvenimas ėmė darniai pintis su studijomis bemaž nuo pradžių: nuo 2007 metų Vytautės Pupšytės vardas šmėžuoja klubų bei festivalių programose. Vieni pirmųjų žingsnių scenoje – Andrejaus Polevikovo projektas „Ella Fitzgerald Tunes“, nubloškęs iki pat Danijos (džiazo festivalio Bornholme) bei „Tribute to Nina Simone“, inicijuotas pačios Vytautės ir įvairiose erdvėse skambėjęs ne vienerius metus.

Ella Fitzgerald ir Nina Simone buvo didžios asmenybės, skirtingų epochų primadonos, kurių įtakos negalėtų paneigti nė viena pasaulio džiazo vokalistė. Pirmoji inspiruoja puoselėti balsą, negailėti energijos, spinduliuoti emocijas ir siekti virtuoziškumo, antroji įdiegia supratimą, jog dainuoti privalu atsakingai, o kiekvienas kūrinys yra maža (o kartais ir didelė) drama, kurios išgyvenimas – kur kas svarbesnis nei glostantis melodijos grožis. Šios pamokos yra neabejotinai puikiai išmoktos Vytautės Pupšytės, kuriai pavyko šiuose projektuose užčiuopti abiejų divų esenciją.

Tačiau tradicinis džiazo repertuaras, nors ir mėgstamas, nors ir meistriškai perteikiamas, netapo pagrindiniu Vytautės ruporu. Kūryba – štai kas perėmė pašaukimo deglą. Pirmosios jos suburtos grupės „Jing’a’ling“ dainynas buvo visiškai originalus, negirdėtas, drąsus ir ne itin stropiai derintas prie džiazo estetikos. 2010 m. ansamblis tapo muzikos klubo „Tamsta“ rengiamo konkurso „Garažas“ nugalėtoju, netrukus po to koncertavo „Vilnius Mama Jazz“ ir „Kaunas Jazz“ festivaliuose, vyko gastrolių į Rusiją, Latviją bei Prancūziją.

Kelionių žemėlapis 2011-aisiais buvo papildytas dar viena svarbia išvyka į Daniją: drauge su trimitininku Mindaugu Vadokliu, Vytautė Pupšytė prisijungė prie danų grupės „Lada de Lux“, patirdama tarptautinio bendradarbiavimo skonį. Paskutiniaisiais studijų metais solistė išbandė dar vieną vokalinės muzikos formą – daugiabalsį ansamblį. Merginų grupė „Singaz“ buvo suformuota mokomaisiais tikslais, bet nužengė už akademijos sienų, sudalyvavo konkurse „Vilnius Jazz Young Power“. To pasekmės – Grand Prix, specialusis prizas už Vytautės Pupšytės originaliąją kompoziciją „Human Language“ ir sėkmingas reikšmingos nacionalinio džiazo platformos – Birštono džiazo festivalio – šturmas. 2014-ieji paženklinti dalyvavimo dar viename konkurse – „Riga Jazz Stage“, kuriame pelnyta antroji premija.                              

Šiuo metu Vytautė Pupšytė pagrįstai vadinama viena įdomiausių Lietuvos vokalisčių bei dainų kūrėjų. Vienu metu ji plėtoja keletą intriguojamai originalių projektų. „Soul Moustache“ – šeimyninis tandemas su Vyčiu Smolsku, jau išgarsėjęs nacionaliniu mastu, girdimas per LRT „Opus“ ir puošiantis televizijos laidas. Grupė „Nimai“, suburta su Laimonu Janču ir Pauliumi Adomėnu, pateikia egzotiškas melodijas sanskrito kalba, pagardintas indiškų dermių prieskoniais bei instrumentarijumi. „Leobard Grey“ – dar vienas eksperimentinės muzikos projektas, nutrūkęs dėl tragiškos vieno iš jo narių Tomo Dobrovolskio žūties, bet spėjęs efektingai nuskambėti 2014 m. Birštono džiazo festivalyje. Čia dera dėti kablelį, po kurio pakimba pagrįsti būsimų Vytautės žygdarbių – dainų ir jų rinkinių įrašų lūkesčiai.

Laima Slepkovaitė