Linas PAULAUSKIS | Daug muzikų
Kelios įžanginės prielaidos, tada temos dėstymas, o ar bus išvados, dar nežinau.
1. Čia muzikos, ne muzikai. O kodėl daugiskaita? Nes atrodo, kad muzika tebėra labiausiai „išsisluoksniavęs“ menas, labiau nei bet kuris kitas. Kas yra klasikinė muzika, žino visi. Kas yra šiuolaikinis menas – irgi, nes jau seniai priprato matyti šiuolaikinės tapybos darbus ant solidžių biurų sienų, o šiuolaikinio meno centrų kultūra irgi yra plačiau paplitusi. Bet paklauskime žmonių, priklausančių skirtingiems sociokultūriniams sluoksniams (arba ne, paprasčiau: turinčių muzikinį išsilavinimą ir ne) – kas jums yra „šiuolaikinė muzika“, dar geriau: kas yra jūsų mėgstama šiuolaikinė muzika; paprašykime išvardyti vardų. Atsakymai skirsis kaip diena ir naktis (čia panašiai kaip ir klausiant, kas yra elektroninė muzika). Taigi egzistuoja muzikos tarsi skirtingos meno šakos. Tačiau dabar Lietuvoje gausėja skirtingų muzikų multitalentų. Kartais gali nuspėti, o kartais niekaip, kad viską daro tas pats žmogus.
2. Sudėtingas klausimas, kaip įvardyti vieną iš mūsų aptarsimų muzikų. Muziką, kylančią iš Vakarų Europos kanono, kurią partitūromis užrašo kompozicijos studijas baigę autoriai. (Jie gali užsiiminėti kokiais tik nori nenatuotais eksperimentais, bet visų pirma turi būti išmokę daryti tai.) Visi egzistuojantys terminai netinka. Rimtoji muzika? O ką, liaudies muzika ar džiazas – nerimta? Šiuolaikinė klasikinė muzika? Griozdiškas oksimoronas. Angliškasis art music? Art song suprantamesnis terminas, bet art music – ką, džiazas jau ne menas? Kompozicinė muzika? Bet popdainos juk taip pat sukomponuotos, ne improvizuojamos. Akademinė muzika? Bet toli gražu ne visada tie jos autoriai atrodo „akademiškai“, kartais jie būna ir pabrėžtinai „antiakademiški“... Vis dėlto lieku prie pastarojo termino – tebūnie tai ir nuoroda į kompozicijos amato išmokimą muzikos akademijose. O kaip tada vadinti tą kitą kūrybą? Jeigu bus aišku, kad to autoriaus kūryboje ten yra, pvz., rokas – taip ir rašysiu, kad ten rokas. Jeigu bus kalbama apie daugiau skirtingų žanrų, gal tiesiog įvardysiu tai kaip neakademines kūrybos sritis. Nors vėlgi – džiazo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje juk taip pat mokoma...
3. Lietuvoje, savo sostinėje glaudžiančioje paminklą Frankui Zappai, lyg ir nėra buvę panašaus į jį atvejo, kai jis akademinės muzikos studijas iškeitė į rokenrolą, nes anoje muzikoje tiesiog nebuvo, negalėjo tiek būti jam taip reikalingos energijos. (Mūsų krašte buvo nebent vienas kitas kompozitorius, iškeitęs akademinę muziką į „greito maisto“ popmuzikos gamybą dėl pinigų – bet tai, galite suprasti, nėra šios apžvalgos tema.) Bet pamaniau, kad kūrybinės Lietuvos autorių kelionės po skirtingų muzikų žemes galėtų būti įdomios ar netikėtos.
4. Kalbėsime apie tuos autorius, kurie yra baigę muzikos kompozicijos studijas, kurie kuria ir tą, ir kitą muziką, kurie ne tik kuria tą kitą, bet ir atlieka ją scenoje, ir daugiausia apie tuos, kurie tuo užsiima šiuo metu.
Nuo ko pradėti? Yra autorių, kurių visą kūrybą lengviau suvokti kaip vieną visumą. Algirdo Klovos (1958-2021) kūrybą ir muzikavimą scenoje vienija liaudies muzikos leitmotyvas. Smuiku griežęs, daugiau nei 20 metų vadovavęs autentiško folkloro grupei „Vydraga“, atliekantis country, bluegrass, world muziką, suburiantis folkdžiazo projektus, liaudies muzikos motyvus ir nuotaikas jis perkėlė ir į savo popdainas, ir į akademinę kūrybą, kuri – veikiausiai kaip tik todėl – skamba kaip natūrali, gamtiška tėkmė.
Kitų tokių autorių kūrybą sudėlioti į vientisą paveikslą ne visada taip paprasta. Ir čia verta padaryti ekskursą į praeitį ir prisiminti keletą kompozitorių, šiandien jau nebepasirodančių neakademinėse scenose, tačiau jose palikusių ryškų pėdsaką. Pradėti reikėtų nuo kompozitoriaus, klavišininko, karilionininko Giedriaus Kuprevičiaus (g. 1944).
Sukūręs Lietuvoje itin populiarių miuziklų, taip pat operų, daug orkestrinės, kamerinės ir vokalinės muzikos, amžių sandūroje jis buvo world muzikos trio „Žaliakalnio vilkai“ narys, rengė solines improvizacines programas, tačiau už ką jis labiausiai prisimenamas – tai XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje jo įkurta ir dešimtmetį vadovauta „Argo“, kuri buvo vadinama viena pirmųjų elektroninės muzikos grupių Sovietų Sąjungos teritorijoje (nariai: Giedrius Kuprevičius – klavišiniai, Julius Vilnonis – klavišiniai, Linas Pečiūra – gitara, Arūras Kuznecovas – bosinė gitara, Arūnas Mikuckis – mušamieji). Anuomet čia nebuvus galimybių laisvai gauti tokiai muzikai reikalingų instrumentų, grupės nariai sintezatorius ėmė konstruotis patys. Šiandien jų grotą muziką suvoktume kaip progresyvųjį roką su fusion džiazo, disko ir ambiento epizodais. Šiaip ar taip, ta muzika, daugiausia parašyta vadovo Kuprevičiaus, buvo pavyzdys jauniems muzikantams ir graibstoma klausytojų visoje Sovietų Sąjungoje. Nors oficialūs visuomenės sluoksniai į „Argo“ kūrybą žvelgė įtariai, debiutinio jų albumo „Diskofonija“ (1980) tiražas buvo vėl ir vėl papildomas. Dabar manoma kad iš viso buvo pagaminta apie 1 milijoną šios plokštelės egzempliorių. Lietuviškoji „platina“ sovietinėse platumose!
Daugiausia chorinę muziką rašantis kompozitorius, Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vaclovas Augustinas (g. 1959) kūrė ir grojo klavišiniais progresyvaus roko grupėje „Saulės laikrodis“, kurios veiklą 1984 m. praktiškai uždraudė ir nutraukė sovietinė nomenklatūra, apkaltinusi grupės muziką „nihilizmu“, „pesimizmu“ ir „subjektyvizmu“. 1987 m. Augustinas prisijungė prie politinio pank/postpankroko grupės (vėliau jų stilius kito iki progresyvaus roko, vodevilio, galop iki industrinio roko) „Antis“, kuri tapo tikru Gorbačiovo „perestroikos“ ir vėliau Lietuvos laisvės atgavimo proceso simboliu. O po dviejų dešimtmečių grupės įkūrėjas ir idėjinis vadovas Algirdas Kaušpėdas buvo paskyręs Vaclovą Augustiną grupės muzikos vadovu.
Dabar retokai į sceną pats groti beišeinantis Linas Rimša (g. 1969) – turbūt „daugiarankiškiausias“ iš čia aptariamų kompozitorių: greta akademinės, kūrė ir grojo (klavišiniais ir lūpine armonikėle) džiazą, world muziką, prodiusavo popmuzikos albumus, buvo acid jazz stiliaus pradininkas Lietuvoje, kūrė crossover projektus, kuriuose jungė elektroninę šokių muziką, world muziką, hiphopą, džiazą, populiarųjį operos repertuarą ir sutartines. „Mane visada žavi ir netgi sukelia tam tikrą ekstazę, kai pasiseka atrasti bendrumus, išgirsti daugelio skirtingų elementų derėjimą, – savo polinkius aiškino kompozitorius. – Visas pastangas, kurių reikalauja to vienintelio „raktelio“ paieškos, atperka netikėta darna, paradoksalus pojūtis, kad aš tų bendrumų nesukūriau – jie savaime yra.“
Taip pat savo kūrybinio kelio pradžioje aštrų triukšmą kūrė ir grojo Antanas Jasenka (g. 1965), post-techno, IDM, glitch muziką – Vytautas Jurgutis (g. 1976), džiazą, popmuziką, bluegrass, funk, Lotynų Amerikos populiariuosius stilius – Jonas Jurkūnas (g. 1978), alternatyvųjį roką – Egidija Medekšaitė (g. 1979), džiazą, indie roką ir elektroniką – Vygintas Kisevičius (g. 1983; bet gal jis ten dabar tik pertrauką daro?), pagonišką metalą (violončele!) – Dominykas Digimas (g. 1993). Pradėjęs groti džiazą pianistas Tomas Kutavičius (g. 1964) tik praėjus keliolikai metų nusprendė jį iškeisti į kompozitoriaus diplomą ir akademinę kūrybą. Tas ankstyvąsias pastarųjų kompozitorių patirtis kartais galima išgirsti jų akademinėje kūryboje, o gal dar labiau jų teatro, kino ar tarpdisciplininių projektų muzikoje. Tačiau ji taip pat nėra šio teksto objektas, o ir šiaip, grįžkime prie tų kompozitorių, kurie anose scenose yra aktyvūs šiuo metu.
Kaip jie patys supranta savo „daugiarankiškumą“, skirtingų kūrybos sričių sąveiką, kaip visą savo kuriamą muziką įvardytų stilistiškai, kokius nurodytų kūrybos impulsus? Ar nutikdavo taip, kad jų gerbėjai žinojo vieną kurią jų kūrybos pusę ir sužinoję apie kitą smarkiai nustebdavo? Vienas toks atvejis bus itin keistas.
Kompozitorius, tekstų autorius, gitaristas, klavišininkas Marius Salynas (g. 1975) sako, kad muzikos populiarumo fenomenas galėtų būti atskiras mokslas. Muzikos mokykloje pradėjęs mokytis smuiko ir kontraboso specialybių, paauglystės metais, pavyzdžiui, grojo pankroką ir grunge (tuo metu tokia muzika buvo bene populiariausia, dabar jau tapusi nišinė). Regis, iškeitęs elektrinę gitarą į akustinę, šiuo metu Salynas yra linkęs prie ramių, kartais meditatyvių ar repetityvių garsų audinių – tarkim, akompanuodamas dainuojantiems aktoriams. Savo kūrybinį dualizmą ir netgi eklekticizmą kompozitorius junta labai aiškiai – jaunystėje taip pat buvęs aktyvus įvairiuose žanruose, neketina sustoti ir dabar. Nors skirtingos jo kūrybos pusės yra skirtos skirtingoms auditorijoms (nes tai yra skirtingų materijų ir genezių muzikos), jos vis vien paveikia viena kitą: populiaresnių žanrų jo muzikoje atsiranda įdomesnių perspektyvų, garso struktūrų, o akademinės srities kūryba yra persmelkta kitų stilistikų gyvybingumo ir nebėra tokia akademiška.
Savo akademinėje kūryboje Božena Čiurlionienė (g. 1988) dažnai atkuria senosios muzikos, nuo viduramžių iki baroko, formas ir skambesius. Ir tai visai dera su jos kaip klavišininkės, dainininkės ir muzikos autorės veikla klasikinio/progresyviojo roko grupėje „The Skys“ (nepavyko įminti, kas gi slypi už šio pavadinimo manierizmo). „The Skys“ gali pasigirti tuo, kad yra daugiausiai užsienyje koncertuojanti Lietuvos grupė, kuri dalijasi scena su tokiais progresyviojo roko gigantais kaip Rickas Wakemanas, taip pat susižėrusi daugiausiai įvairių apdovanojimų – devynis Lenkijoje, penkis už Atlanto. Šios kompozitorės veiklos sritys nuolat dinamiškai mainosi: vieną dieną ji rašo tiriamąjį darbą apie tritonio sampratos kaitą ir simetrines sekas XX a. muzikoje ar organizuoja tarptautinę filosofijos ir menotyros konferenciją, kitą – įrašo naują roko dainą su „The Voice of America“ pusfinalininke India Carney.
Kompozitorė, dainininkė, tekstų autorė, klavišininkė, garso režisierė, renginių organizatorė, muzikos vadybininkė, edukatorė Ieva Baranauskaitė (g. 1989) turi daugiausiai „rankų“, nes turi daugiausiai kolektyvų vienu metu: „esi“ (pasak jos, tai „filosofinis džiazas“), „Jazz by Two“ (jazz, blues, improvisation, pop), „In Albedo“ (jazz, triphop, reggae, drum’n’bass, psychedelic, dub, world, free, fusion, progressive), „Such’a’Trip“ (pop, blues, world, rock, jazz) – tai grupės, kurioms ji šiuo metu vadovauja, o kiek jų dar buvo. Senųjų mitų, alcheminių virsmų, žmogaus laikysenos amžinoje gėrio ir blogio kovoje naratyvai driekiasi per visą Baranauskaitės kūrybą: nuo jos grupių muzikos, teatrinių ir tarpdisciplininių projektų iki simfoninio magistro darbo „Bazm-e dāstāngo“ (2016), perteikiančio Pakistano istorijų pasakotojų ir rašytojų sambūrių tradicijos atšvaitus.
Metalo grupėje „Deliriance“ dainuojanti, gitara ir klavišiniais grojanti Beata Juchnevič (g. 1998) klasikinę muziką pamilo vaikystėje ir dabar jaučia, kad abi jos kūrybos pusės labai susijusios ir viena kitai padeda. Juchnevič teigia, kad visa atskirtis tarp „rimtosios“ ir „populiariosios“ muzikos veikiausiai atsiradusi dėl muzikos industrijos, įrašų platinimo sistemos įtakos. Jos meilė klasikinei muzikai gimė anksčiau nei rokui. Pirmąją sonatiną fortepijonui parašė būdama keturiolikos, o roko muzika susidomėjo tik po metų. Dabar savo grupės dainų motyvus ji dažnai vėliau įpina į chorinę ar kamerinę muziką, tad kai kurios jos metalo dainos gali padėti suprasti kai kurių jos akademinių kompozicijų nuotaikas ir prasmes, ir atvirkščiai.
Pasirinkusi gotikinio/simfoninio metalo subžanrą (kuris, kaip pati pabrėžia, yra artimiausias iš šių klasikinei muzikai), akademinėje kūryboje ji sakosi esanti visiškas chameleonas. Jos pomėgiai, darę įtaką jai kaip kompozitorei, keitėsi nuo Chopino (paauglystėje ji buvusi visiška romantikė, vėliau ir bendrakursiai ją įsivaizdavo kaip pirmūnę romantinę kompozitorę, todėl labai nustebdavo sužinoję apie kitą jos pusę), iki Messiaeno ar dabar labai pamėgto György Ligeti. Dabar ji siekianti jungti sonoristinį ir neoromantinį skambesį, vis dar naudojanti Messiaeno modusų sistemą, ieškanti naujų instrumentų spalvų. Tačiau visą jos kūrybą vienija – tiesiog „gotika“: tamsūs atspalviai, melancholiška atmosferika, mirties ir siaubo tematika, niūrus groteskas. O nieko nuostabaus – juk visa ta gotika, visi roko ir metalo kraštutinumai iš esmės yra laiku nusidriekusios to paties romantizmo „metastazės“.
Tuo tarpu post-gaze/dark pop/alt rock grupėje „Eyes Wide Shut“ dainuojanti ir klavišiniais grojanti Raimonda Žiūkaitė (g. 1991) atsieja savųjų muzikų patirtis ir kontekstus – perkėlus jas „iš savų į svetimas“, tai tiesiog neveikia. Kai šiuolaikinės akademinės muzikos koncertai būna surengiami naktiniame klube ir muzikantai turi raminti publiką primindami, jog vyksta koncertas – Žiūkaitei tai primena gedulo maršo atlikimą turguje. Ką ji kartą ir padarė – buvo laikas, kai jai muzikoje parūpo humoras ir groteskas. Be performanso turguje, būta dar kūrinio juokui, taip pat riaumojančiai metalo vokalistei ir ansambliui, grojančiam išplėstinėmis lachenmanniškomis technikomis.
Panašu, kad to jai reikėjo kaip priešnuodžio nuo kūrybinių krizių. Pradėjusi nuo popdainų kūrimo ankstyvoje paauglystėje, akademinės muzikos Raimonda Žiūkaitė ėmėsi tik įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tada nustojo rašyti dainas – nebepavykdavo, viskas ėmė atrodyti pernelyg paprasta, bet jei sumanydavo sudėtingiau – nesuskambėdavo. Grįžusi groti roko tarsi atsigavo, nors tai laiko tik savo laisvalaikio užsiėmimu. Kurdama akademinę muziką, Žiūkaitė vadovaujasi racionalumu, procesualumu ir monolitiškumu, kai visa yra išplėtojama iš vienos struktūrinės idėjos – tačiau dabar ji dar sieks suteikti muzikai kuo daugiau spalvų, garsinių efektų dimensijų. O artimiausi jos planai anapus šios barikados pusės – įrašyti solinį post-metal/shoegaze albumą. Klausytojus trikdo kompozitorės dvilypumas: kai kurie nustemba išgirdę ją klykaujant kokiame rūsio bare, kiti – manydami, kad ji tėra nieko nebaigusi laisva menininkė, sutrinka sužinoję, kad ji studijuoja muzikos doktorantūroje. Nors ji atsieja abi savo muzikinės kūrybos sritis, viena jos vizijų šiuo metu yra atsikratyti roko/popmuzikos „elementarumo“ ir akademinės muzikos „sausumo“, akademinei muzikai suteikti rokui ir metalui būdingų elementų – garso masės ir galios efektą. Kažką tokio ji yra jau padariusi: jos bakalauro darbe „Levituojanti organza“ styginių orkestrui (2014) pastebima tokia koncentruota rokinė energija ir motorika, kokios lietuvių akademinėje muzikoje dabar beveik nėra (išskyrus gal tik anksčiau minėto Tomo Kutavičiaus orkestrinius darbus).
Andriaus Šiurio (g. 1991) pažintis su kompozicija taip pat prasidėjo ne nuo akademinių studijų, o nuo elektroninės muzikos. Akademinę muziką jis pradėjo kurti tik 2013 m. įstojęs į LMTA magistro kursą. Lig tol mažai žinojęs apie tokią muziką, jautėsi „autsaideris“ dėl žinių stygiaus. Kita vertus, anksčiau koncertuose ir egzaminuose girdėta lietuvių kompozitorių muzika jam labai nepatiko – tai ir buvo jam didžiausias impulsas pradėti kurti. Kompozitorius teigia anksčiau turėjęs daug kūrybinio pykčio, rašęs labai ekspresyvią ir technišką muziką, o dabar jo muzika „sulėtėjo“, „surimtėjo“ – bet svarsto, kad gal reikėtų grįžti prie ankstesnio, tikresnio „aš“. Kaip susijusi jo akademinė kūryba su jo grupių – „Delasferos“ (vokalinis chill out, ambient, triphop), Elektroninės muzikos trio su kompozitoriais Jonu Jurkūnu ir Martynu Bialobžeskiu (noise, industrial, glitch) ir „Galvos oda“ („absurdiškas triukšmas“) – muzika?
Klausytojai, kurie yra susidūrę su visais Andriaus Šiurio amplua, sako, kad visur yra kažkokio bendro „šiurizmo“, keistumo, savotiškos tamsos, dygumo. Tikslingai to bendrumo nesiekiantis, jis pats junta ir takoskyrų, ir neišvengiamų persidengimų: įvairių žanrų priemonės pasitelkiamos muzikoje teatro pastatymams, kai kuriuose kameriniuose elektroakustiniuose kūriniuose – bet būtent akademinėje, natomis užrašomoje muzikoje jis labiausiai leidžia sau eksperimentuoti. O kaip tada su „Galvos oda“? Ai, jam pačiam keista, jei kas nors bando šią muziką suprasti, ji mažai kam patinka ir žmonės niekaip nesuvokia, kaip „rimtas“ kompozitorius gali kurti tokį absurdą...
Nuošalesnėse neakademinės kūrybos teritorijose įsikūrusi kompozitorė, improvizatorė, garso ir vaizdo menininkė Gailė Griciūtė (g. 1985). Jos komponavimo procesą smarkiai veikia tai, ką atranda improvizuodama, improvizaciniai-aleatoriniai epizodai padeda išgauti organišką tėkmę užrašytoje muzikoje. Ir priešingai – jos improvizacijas smarkiai paveikia kompozicija: konstrukciniai sprendimai improvizaciniame kontekste, sąmoningumas formos atžvilgiu ir puikus visumos pojūtis. Atrodytų, improvizuojanti kompozitorė – nieko ypatinga? Bet štai jos kamerinės kompozicijos nuaudžiamos iš asketiškų potėpių ir nutylėjimų, o fortepijono (dažniausiai smarkiai preparuoto) improvizacijos veržiasi kaip gaivališki vulkanai. Ir tai yra paradoksalu! Kad ir kiek ji stengtųsi riboti emocijas ir palikti kuo mažiau garsų, daug ką lemia ir kitų kartu muzikuojančių improvizatorių energetika. Pavyzdžiui, elektroninės muzikos atlikėjo Antano Dombrovskio, būgnininko Arno Mikalkėno, gitaristės iš Japonijos Yumiko Yoshimoto ar Vladimiro Tarasovo vadovaujamo „Lithuanian Art Orchestra“. Paklausę ir vienos, ir kitos muzikos, išsyk nesuprastumėte, kad visa tai sukūrė tas pats žmogus. Paklausę dar kartą, įdėmiau, atpažintumėte bendrumų: skambesių, detalių, figūrų. O viską sužinoję galbūt net pagalvotumėte, kad tai tobulas simbolinis in ir jan atspindys vienos asmenybės muzikoje.
Bet grįžkime prie labiau „įprastų“ neakademinės muzikos sferų. Ko gera, visuomenei čia žinomiausia „daugiarankė“ šiuo metu yra kompozitorė, dainininkė, tekstų autorė, gitaristė, klavišininkė, kartais grojanti ir senaisiais lietuvių liaudies instrumentais, chorvedė, edukatorė, renginių, radijo ir TV laidų vedėja, fortepijonų derintoja ir renovuotoja, tapytoja... taigi renesansinio tipo asmenybė Bjelle (Raminta Naujanytė, g. 1991). Ji dainuoja populiariuose miuzikluose, ją pokalbiams graibsto nepriklausomi vaizdo turinio kūrėjų interneto kanalai, o nacionalinis transliuotojas LRT kviečia atlikti žinomas kitų autorių dainas, vesti mažųjų ir jaunųjų dainininkų konkursą „Dainų dainelė“.
Nuolat eksperimentuojanti, keičianti tiek kuriamos muzikos stilių, tiek balsą (balsas brendo natūraliai: nuo ankstesnio skaidraus varpelio skambesio – sodrumo ir gilumo link), tiek įvaizdį (à la provincijos mergaičiukę pakeitė diva), Bjelle daineles pradėjo kurti būdama šešerių, o devynerių buvo įsitikinusi, kad kada nors bus akademinė kompozitorė. Domėjosi įvairiausiais muzikos stiliais, sugėrinėjo įtakas, paauglystėje muzikavo gimtojo Ukmergės miesto roko scenoje, vėliau dainavo tai, kas Lietuvoje ir Rytų Europoje buvo vadinama „dainuojamąja poezija“, Rusijoje – „bardų kūryba“, o Amerikoje – tiesiog folk (ir neapleidžia šios muzikos iki šiol). Tuo metu ji sukūrė patriotinę dainą apie brolužį, išjojusį į karą – vieną iš tų dainų, kurias moka visa Lietuva. Debiutinis jos albumas „Kas tu toks“ (2017) jau buvo rafinuotos art pop stilistikos. Šiuo metu įrašinėjamas antrasis – kas žino, koks jis bus. Aišku, jis ir vėl privers paklausti: vis dėlto, kas tu tokia?
Pristatydama savo kūrybą, muzikos sritis Bjelle atskiria. Ji įtaiko į tų kūrėjų grupę, kai sunku patikėti, kad visa tai daro vienas žmogus. (Kaip nutiko ir šio teksto autoriui: anksčiau jis žinojo, kad yra Raminta Naujanytė ir yra Bjelle, tačiau nesuprato, kad tai – viena kūrėja.) Nors galėtume rasti sąsajų tarp trijų akapelinių dainų iš jos pirmojo albumo ir jos kūrinių chorui, kurių per dešimtį jau yra sukūrusi. Pirmąjį akademinės muzikos (būtent chorinės) kūrinį ji sukūrė būdama 20 metų. Nors apie akademinę kompoziciją jau seniai svarstė, realizuoti planus ją pastūmėjo žymus kompozitorius ir chorvedys Vytautas Miškinis. Naujanytei paprašius kūrinio jos vadovaujamam merginų chorui, Miškinis pasakė: „O pabandyk parašyti pati“.
Ir vokalinėje, ir instrumentinėje muzikoje kompozitorė skiria daug dėmesio sonoriniams komponavimo principams, psichoakustinei melodijų analizei. Sako, todėl, kad „kiekvienas klausytojas, išgirdęs garsą (nebūtinai vietoje ir laiku, o gal visai nereikšmingą), susimąstytų, pažadintų giliau slypinčią klausą“. Besiklausant jos bakalauro darbo „Sohum“ styginių orkestrui (2015), tenka užgniaužus kvapą sekti ppppp dinamikos gijas, kurios tęsiasi dvi su pusę minutės, beveik trečdalį kūrinio laiko.
„Kitoje“ kūrybos srityje Bjelle, nors ir nuolat keičiasi, vis dėlto išlieka atpažįstama. Gal panašiai kaip ir didžiosios, nuolat eksperimentuojančios dainų kūrėjos Joni Mitchell, Kate Bush ar Esperanza Spalding – visad keičiasi, bet išlieka jos pačios. Kurti ir brandinti dainas jai padėdavo Bjellebandas, tačiau savo roko grupę ji „paleido“ ir išvyko mokytis elektroninės muzikos bei garso technologijų į Islandijos menų universitetą. Naujos studijos ir patirtis Islandijoje dar į kitas puses praplės skirtingas jos kūrybos dalis naujomis spalvomis ir prasmėmis.
Naujausias fejerverkas sužibo 2017 m., kai kompoziciją studijuojanti Monika Zenkevičiūtė (g. 1995) pradėjo groti elektroniką (sceninis vardas – Monikaze). Pradėjo – ir iškart koncertuoti į triphopo lopšį Bristolį, parodyti, kaip tai daryti šiandien. Ji nesekė kuriuo nors konkrečiu elektronikos subžanro kanonu, nors ir nepradėjo „nuo nulio“. Viskas prasidėjo dėl smagumo ir noro išbandyti savo galimybes. Pasitelkdama daugeliui stilių būdingus skambesio modelius ir juos kombinuodama, ji aiškiai pritaikė kai kuriuos akademinės muzikos struktūrų auginimo ir kaitos principus bei įgūdžius elektroninei muzikai. IDM ar triphopo ritmai, eteriniai ambientiniai skambesiai, jos pačios vokalizavimai (klausykit, kaip tas paukštelis ant boso gieda, komentatoriai sako) sudėliojami į tokias dramaturgiškai kryptingas ir kruopščiai detalizuotas, „orkestruotas“ formas, kad, rodos, nėra su kuo tai palyginti, tokios elektronikos daugiau niekas lyg ir negroja. Tiesiog sakykime – matematika susitinka romantiką: visuomet ištisinio plėtojimo formos, elektrinio garso poemos, „akupunktūrinius taškus smeigiančios“ detalės, vis tolyn skraidinančios pulsacijos.
Išvadų nebus, nes vėl vėluoju atiduoti tekstą, kuris ir taip jau per ilgas. Tai tik lauksime, kas dar kuo nustebins, kam dar išaugs naujų rankų. Atrodo, kai kam jau auga.