Daina DUBAUSKAITĖ | Garbanotos sėkmės priežastys
Galiu tiksliai pasakyti, kada pirmąkart sužinojau apie grupės „Garbanotas Bosistas“ egzistavimą ir tuo pat metu išgirdau ją gyvai. Tai buvo 2011 m. gruodžio 3 d. – būtent dieną, ne vakare. Ir ne kuriame nors anuomet madingų Vilniaus klubų, o M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio salėje, į kurią susispietė per 300 pirmojo patirčių dalybų renginio „TEDxVilnius“ dalyviai. „Garbanotas Bosistas“ tąsyk tapo prie orų priderintų vaizdo klipų serijos „Vilnius Temperature“ pristatymo akcentu, ir jei ne salės, tai žiūrovų širdžių temperatūrą kilstelėjo keliais laipsniais. Nepriklausomai nuo to, ar apskritai klausai muzikos, kokią mėgsti, kokia domiesi – garbaniai visuomet smeigdavo ir smeigia tiesiai į jausmus.
„Muzika, ji graži! Kelioninė, palaidais plaukais, nubrizgusiais džinsais – lyg ir iškrentanti iš hashtagų pilno XXI a. konteksto, bet tai šiuo atveju tik privalumas. Vieniems „Garbanoto Bosisto“ psichodelinės pasakos primena „Tame Impala“, man gal labiau DJ Harvey, bet tik dėl to, kad būtent jo albumo pastarąjį sezoną klausiau tikrai daug ir dažnai“, – rašiau po trejų su puse metų, sostinės šaligatvius padabinus pirmiesiems 2015 m. gegužės žiedams, o grupei sausakimšame menų fabrike „Loftas“ pristačius albumą „Above Us“. Tai buvo trečiadienio vakaras, ir netgi ne pirmas kartas, kuomet vilniečiai vieni užpildė sostinės masteliais tikrai nemažą koncertų salę. Beje, psichodeliniai australai „Tame Impala“ visuomet buvo tie, kurie, kalbant apie lietuvių atitikmenis ar įkvėpėjus užsienyje, minimi pirmiausia – jei tokios muzikos apskritai klausai. Aš neklausydavau. Žinau, kad tarp grupės gerbėjų tokia buvau ir esu ne viena.
„Tai, kas išvardyta – tiesa, bet ar tai nauja tradicija – sunku pasakyti“, – kuklinosi Gabrielė, kaip grupės vadybininkė neabejotinai prisidėjusi prie to, kad muzikantai (kadaise groję ir su krikščioniškos muzikos grupe – tai labai įdomus faktas mąstant apie jų nešamą taiką) net iš labiausiai žodžio neieškančių muzikos kritikų nėra sulaukę aštresnių strėlių. Gal tik… dėl pavadinimo. Taip, net ir Lietuvoje ne visuomet pavyksta jį teisingai užrašyti, ką jau kalbėti apie išvykas į užsienį, kai raidės nesuprantamuose žodžiuose susipainioja taip, kaip tos gėlės plaukuose. Galbūt todėl nuo šiol grupė vadinasi tik „Garbanotas“ (taip, tai – 2018 m. rudens pareiškimas)?
Muzikantai šio pavadinimo pasikeitimo nekomentavo, leido man interpretuoti pačiai. Galutinai įsitikinti galėsiu tik metų pabaigoje, kai pasirodys tik lietuviškas (drąsu!) grupės albumas, ir bus galima pamatuoti boso kiekį jame. Bet jau pats metas. Ar pastebėjote, kad koncertuose nebeskamba „Oh, My Brother“ ir kiti pirmojo grupės EP kūriniai? Jų nebeprašo ir klausytojai, augantys kartu su muzikantais. Nors vinilas „Room For You“ yra tai, ką operuojantys anglų kalba pavadintų „timeless“. Manau, prasminga, kad būtent šis albumas, o ne „Above Us“, įlietas į amžinąją plastmasę.
Kiek aukščiau skliausteliuose įrašiau „drąsu“, nes pastaruosius kelerius metus be to, kad yra visų, kada nors braidžiusių po rasą Lietuvoje, favoritai, muzikantai nuolat leidžiasi ir į keliones užsienin. Beje, asmeniškai su Gabriele susipažinau Estijoje, kai abi lankėmės Talino muzikos savaitėje, tarptautinių ryšių prasme stipriausiame renginyje Baltijos šalyse, ir šis faktas paaiškina, kodėl vienos grupės į užsienį išvyksta, o kitos – pavydi.
Gabrielė, nors ir vėl šiek tiek per kukliai, sako, kad koncertai užsienyje – kol kas 13-oje šalių – prisideda ir prie populiarumo Lietuvoje: „Vartai Lietuvoje grupei atsivėrė nuo pirmųjų koncertų Didžiojoje Britanijoje, kai turėjome progą sudalyvauti „showcase“ tipo festivaliuose „The Great Escape“ ir „Liverpool Sound City“, o užsienyje galimybės dar tik veriasi – dėka, pavyzdžiui, tarptautinio projekto „Europavox“, kurio mainų programos dalimi „Garbanotas“ tapo šią vasarą“. Narystė „Europavox“ tinkle grupei suteiks progą per artimiausius pusantrų metų aplankyti šešis į „Loftas Fest“ (taip pat vienos „Europavox“ platformų narį) panašius renginius Europoje.
Į jau pažįstamas vietas užsienyje „Garbanotas“ grįžta rečiau, bet gerbėjų bent jau kaimyninėse šalyse tikrai turi, patvirtina grupės vadybininkė: „Latviai atvažiavo į albumo pristatymą, jau antrus metus bendraminčių iš Latvijos būrelis atvyksta į mūsų organizuojamą „Tilto namų festivalį“. Šis renginys, beje, taip pat sutraukia įvairiausio plauko publiką – tai yra, visi tie plaukai švelniai susišukuoja klausantis „Garbanoto“ ir jo „šeimos narių“. Tai – „Parranda Polar“, „Sheep Got Waxed“, „Kabloonak“ ir kiti. Čia, beje, galiu prisiminti prieš keletą mėnesių žurnale „Literatūra ir menas“ išsakytą mintį (kuriai visiškai nepritariu), kad „Garbanotas“ sukūrė savotišką alternatyviosios muzikos mafijos tinklą – esą vieni groja pas kitus, vieni kitus palaiko ir taip užtveria kelią nepažįstamiems talentams. Draugystė ir taika – šios muzikos šeimos bruožai, girdimi ne tik skambesyje, bet ir bendravime bei atvirume galimybėms.
„Iš kolonėlių skleidžiasi gėlės“ yra jau labai senas komplimentas „Garbanoto“ muzikai. Nesvarbu, kuria kalba – lietuvių, anglų ar paukščių – būtų dainuojamos grupės dainos. Gėlės – universali grožio išraiška. Atkakli, nepretenzinga ir kaskart pribloškianti tą akimirką, kai pumpuras tampa žiedu. Toli gražu ne apie kiekvieną grupę galima kalbėti botaniniais terminais. Net apie „Tame Impala“ nepavyktų. Ir todėl „Garbanotas“ yra tiesiog garbanotas.