Danielius Dolskis

„Žmogus, kuris linksmina Kauną“ – taip laikraštis „Diena“ apibūdino Danielių Dolskį (1891-1931). Iki mūsų dienų šio talentingo artisto įvaizdis daugeliui asocijuojasi su visu Lietuvos tarpukario laikotarpiu. Kaip Vilniuje gimęs žydas, vėliau Kaune praleidęs vos dvejus metus, iš pradžių net nemokėjęs lietuviškai, galėjo tapti lietuviškosios estrados pradininku? Žinių iš Dolskio biografijos maža, išliko vienas kitas faktas – nepataisomą žalą padarė sovietų okupacija, metodiškai naikinusi visus „buržuazinius“ nepriklausomos Lietuvos atributus.

Dolskis gimė Vilniuje, žydo verslininko šeimoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo mokėsi Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, mokėjo lotynų, hebrajų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją, lankė privačią vaidybos studiją. Dalyvavo turtingų pirklių ir aristokratų vakarėliuose, 1914 m. debiutavo vasaros estradoje kartu su įžymiuoju Aleksandru Vertinskiu. Reklaminiuose leidiniuose buvo apibūdinamas kaip Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtinis; tuomet jam buvo 23 metai. Iki 1917 m. bolševikinio perversmo Dolskis dainavo prabangiame Sankt Peterburgo „Ville Rode“ restorane, kuriame mėgo lankytis caro šeimos favoritas Grigorijus Rasputinas. Tuo metu artistas gastroliavo ir kituose Rusijos miestuose. Po bolševikinio perversmo persikėlė į Rygą, koncertavo su „tango karaliaus“ Oskaro Sroko orkestru. 1923 m. išvyko į Berlyną. Čia dainavo ir vaidino rusų emigrantų restoranuose ir vakarėliuose, skaudžiai išgyveno prarastą Sankt Peterburgo laikų šlovę. Gyvendamas Berlyne, 1928 m. suvaidino princo Kurbskio tarną Vladimiro Striževskio filme „Caro adjutantas“ („Adjutant des Zaren“), į ekranus išėjusiame 1929 m.

Atvykti į Kauną Dolskį paskatino susitikimas su tuo metu Berlyne studijavusiu kauniečiu smuikininku Danieliumi Pomerancu. Į Lietuvą dainininkas atvažiavo apie 1929 m. Atvykėlis iš Peterburgo ir Berlyno į laikinąją sostinę atnešė puikaus artisto įvaizdžio pavyzdį – buvo gražus, plastiškas ir jausmingas, elegantiškas ir išsilavinęs. Pradėjo dainuoti „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranų programose, netrukus labai išpopuliarėjo. Savo repertuarui rinkosi tuo metu pasaulyje madingus kūrinius ir stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poetui Ričardui Mironui padedant, rašė jiems tekstus. Visa tai darė meniškai, įtaigiai, stilingai, nenusižengė geram skoniui. Jo dainos „Leisk man, lietuvaite“, „Palangos jūroj“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Elyte, tu meili“ ir kitos tapo lietuviškos estrados klasika. Dolskis puikiai perprato naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas („Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“, „Nuovadoje“, „Trečios klasės vagone“). Hedonistinėmis nuotaikomis gyvenusi tuometinė valdininkija buvo ištroškusi naujų įspūdžių ir pramogų – Dolskio pasirodymai tuos lūkesčius puikiausiai atitiko. Artistas ne tik suteikė populiariems šlageriams lietuvišką turinį, bet ir savo eilėmis išaukštino lietuvaitės grožį, lyriniuose, švelniai erotiniuose dainų tekstuose atsirado lietuviškų moterų vardų – Onytė, Marytė, Katrytė…

To meto spauda rašė: ,,Kas vakarą prisirenka pilna „Versalio“ salė. […] Iš tikrųjų tai yra nepaprastų gabumų žmogus, jis per pusę metų ne tik puikiai išmoko lietuvių kalbą, bet ir sukūrė savaimingą lietuviško kupleto ir pasakojimo žanrą, kurių mes iki šiol neturėjome. Ką mes galėjome išgirsti vadinamosiose „mažosiose scenose“ iki Dolskio?! Mes klausėmės programos visokiausiomis kalbomis, tik ne lietuviškai. O jei ir lietuviškai, tai geriau jau neminėsiu. O tie Lietuvos artistai, kurie galėtų ką nors gero duoti „mažajai scenai“, to padaryti negali, nes jie visa siela yra atsidavę didžiajai scenai.“

Artistas nepasižymėjo ypatingu balsu, tačiau jo dikcija buvo nepriekaištinga. Dolskio dainavimas kartais pereidavo į išraiškingą deklamaciją – jis buvo kompiliacijos meistras, siekdamas įtaigumo pasitelkdavo visas savo talento dovanas. Publiką traukė jo pasakojimo būdas, mimika, veido deformacija, išmonės. „Taip save valdyti, kiekvienam momentui iššaukti savy gryną, natūralų juoką, užkrėsti tuo juoku visą auditoriją, priversti ją net verkti iš juoko – tas Dolskio ginklas buvo vertingas ir kilnus“ („Septynios meno dienos“, 1931 Nr. 75).

Artistas paliko neįkainojamą savo meno liudijimą – šešiolika Berlyno „Homocord“ ir Londono „Columbia“ studijose įdainuotų plokštelių. Jas įrašė su „Metropolio“, „Homocord“ firmos, J. Nikolajevskio  orkestrais. Dolskis mirė Kaune. Po pasirodymo „Versalio“ kavinėje sušilęs išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu; mirė staiga, sirgęs vos keletą dienų. Palaidotas Senosiose Kauno žydų kapinėse. Tarp palydėjusių Dolskį į paskutinę kelionę buvo ir Kipras Petrauskas, kažkada pataręs Dolskiui važiuoti į Londoną ir įrašyti savo dainas į plokšteles.

2007 m. gruodį Kaune priešais kadaise garsėjusį „Metropolį“ pastatytas Danieliaus Dolskio paminklas. Bronzinę 1,75 m statulą sukūrė skulptorius Romas Kvintas, lėšas artisto atminimo įamžinimui skyrė Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA nariai – pramoginės muzikos atlikėjai ir fonogramų gamintojai.