Vaclovas Paketūras

Vaclovas Paketūras (1928-2018) 1958 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Eduardo Balsio kompozicijos klasę. 1953-1958 m. dirbo Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje (dabar - Vilniaus B.Dvariono vaikų muzikos mokykla). 1955-1959 m. dėstė Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (dabar - Vilniaus konservatorija) elementarią muzikos teoriją, harmoniją, solfedžio ir kompoziciją. Nuo 1958 m. dėstė Lietuvos muzikos akademijoje teorines disciplinas, 1973 m. įgijo docento, 1986 m. profesoriaus vardą. 1966-1971 m. dirbo Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos atsakinguoju sekretoriumi. 1978 m. Vaclovui Paketūrui buvo suteiktas LTSR nusipelnusio meno veikėjo vardas. Kompozitoriaus mirties dieną jam būtų buvęs įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.

Kompozitorius yra publikavęs 16 knygų (minėtinos "Harmonijos uždaviniai", "Laisvoji balsavada", "Elementarioji muzikos teorija" ir kt.), 220 muzikos kūrinių, 55 straipsnius. Bendradarbiavo su Muzikos enciklopedija: parašė 160 straipsnių, redagavo kitų autorių straipsnius. Nuo 1998 m. dalyvavo Visuotinės enciklopedijos parengimo darbuose.

Vaclovo Paketūro muzikiniam braižui apibūdinti tiktų "folklorinio romantizmo" sąvoka. Jo kūrybą, kompozicinę medžiagą veikia ir inspiruoja lietuvių folkloras: liaudies daina ar jai būdingas melosas, ritmas. Kompozitorius parašė apie 170 solinių bei chorinių dainų, bene pusė jų - lietuvių liaudies dainų išdailos. Kompozitorius originalias liaudies monodijas harmonizavo pasitelkdamas funkcinę ar modalinę harmoniją, kūrė simetriškų muzikinių darinių visumą, apgalvotą, prognozuojamą muzikos vyksmo logiką. Vyrauja klasikinės kūrinių formos bei žanrai: daina, sonata, rondo sonata, variacijos ir pan. Lietuvių folkloro atspindžių gausu stambių formų kūriniuose (kūrinyje chorui ir orkestrui "Sukilkim, vargdieniai", simfoninėje poemoje liaudies pasakos motyvais "Sigutė") bei kamerinėse kompozicijose (Variacijos akordeonui, Treptinis, Lietuviškas skerco). Paketūras dažniausiai rinkosi lietuvių liaudies instrumentus: birbynę, skudučius, kankles, šiems instrumentams rašydamas tradicinę koncertinę muziką (pvz. Koncertas kanklėms ir liaudies instrumentų orkestrui).