Jurgita Mieželytė

Jurgita Mieželytė (g.1980), pabaigusi muzikos teorijos specialybę Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Juliaus Juzeliūno, vėliau – Vaclovo Augustino kompozicijos klasėje bei įgijo magistro laipsnį. 2008 m. ten pat baigė aspirantūros studijas. Keletą metų studijavo Norvegijos aukštojoje muzikos mokykloje (Norges musikkhøgskole), dalyvavo kompozicijos meistriškumo kursuose Visbyje (Švedija), Tamperėje (Suomija), Villecroze (Prancūzija). 2014 m. dalyvavo tarptautinėse tarpdisciplininės kūrybos dirbtuvėse Skomvær (Šiaurės Norvegija).

2010 m. „Stanzas of the Soul“ mišriam chorui pelnė III premiją Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos liaudies kultūros centro organizuotame chorinių kūrinių konkurse. 2007 m. chorinės muzikos konkurse „Vox Juventutis“ Mieželytės kūrinys „O ignis spiritus Paracliti“ laimėjo apdovanojimus trijose kategorijose – kaip geriausia kompozicija religiniu tekstu bei specialiuosius atlikėjų ir publikos prizus. 2014 m. kompozitorė tapo Lietuvos liaudies kultūros centro organizuoto chorinių kūrinių konkurso III premijos laimėtoja (opusas „Domine Probasti“).

Mieželytės kūriniai labai įvairūs tiek instrumentų sudėtimis, tiek kompozicine technika. „Man kūryba teikia didžiausią džiaugsmą, kai tai yra gyvas procesas, leidžiantis eksperimentuoti, o eksperimentai vaisingiausi, kai vyksta per bendradarbiavimą, komunikavimą su muzikantais", – teigia kompozitorė. Didžioji dalis kūrinių ir atsirado būtent bendradarbiaujant su atlikėjais. Kita svarbi kūrybos dalis – darbas su tekstu. Mieželytė yra sukūrusi nemažai kūrinių chorui, balsui su pritarimu. Jos kūriniai skamba koncertuose Lietuvoje bei užsienyje. Pastaruoju metu kompozitorė aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos ir Norvegijos teatrais, rašo muziką dramos bei šokio spektakliams.

Mieželytės muzika išsiskiria asketišku grožiu, kai vieninteliam garsui suteikiama ypatinga reikšmė – jo bangos nuvilnija erdve ir trukmės tarsi nebeįmanoma suvokti. Kompozitorės inspiracijos šaltiniai susiję su viduramžių bažnytine muzika, lietuvių liaudies dainomis, senąja ir šiuolaikine poezija, kitų kraštų muzikinėmis kultūromis (norvegų, ispanų, prancūzų).

Autorė didelį dėmesį skiria skambesio, faktūros skaidrumui, stengdamasi neapkrauti klausytojo tirštomis garsų masėmis. „O ignis spiritus Paracliti“, „Stanzas of the Soul“ ir kituose kūriniuose girdėti tradicinės harmonijos atbalsiai įsipynę į šiuolaikinį disonansų audinį, padedantį išgauti labai santūrų ir subtilų skambesį. Kai kuriose kamerinėse kompozicijose galima atrasti ir romantinės kalbos nuotrupų („Šešėliai“, „Šukės“).

Klausantis kompozitorės kūrinių, nesunku pajausti ištisinio plėtojimo vyksmą, išryškinantį ne tik laiko sąvokos trapumą (motorinė ritmika versus aleatorikos elementai), erdvės suvokimą, bet ir geriausiai atskleidžiantį instrumentų tembrų spalvas bei savybes. Chorinėse kompozicijose ypač išryškėja vientisa horizontalės tėkmė, kurios inertiškas judėjimas, tebejaučiamas pabaigos tyloje, veda klausytoją dar toliau, kol užgęsta paskutinis obertonas.

Akvilė Laugalytė