Rytis Mažulis

Rytis Mažulis (g. 1961) 1983 metais baigė profesoriaus Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1989 metais pradėjo dėstyti šioje mokslo institucijoje, 2006–2014 metais vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedrai. Nuo 1998-ųjų rugsėjo iki 1999-ųjų balandžio stažavo „Akademie Schloss Solitude“ Štutgarte.

1988 metais už kamerinę kompoziciją „Miegas“ jam buvo paskirta „Tylos“ premija, 1989 metais – Lietuvos kultūros fondo premija už kamerinę ir vokalinę muziką. Mažulis triskart laimėjo prizą už geriausią vokalinį kūrinį („ajapajapam“, 2002; „Forma yra tuštuma“, 2006; „Coda“, 2011) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse. 2004 metais kompozitorius tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. 

Ryčio Mažulio kūriniai nuolat atliekami įvairiuose festivaliuose: „Nyyd“ (Talinas, 1991), „Musikhøst“ (Odensė, 1992), „Deutschlandfunk“ (Kelnas, 1992), „Prahos pavasaris“ (1995), Norteljė kamerinės muzikos festivalyje (1995), „De Suite Muziekweek“ (Amsterdamas, 1995), „Minimalisms“ (Berlynas, 1998), „Klang Raum“ (Štutgartas, 1998), Naujosios muzikos ir muzikos edukacijos instituto „53. Arbeitstagung“ (Darmštatas, 1999), „MaerzMusik“ (Berlynas, 2003), „Melos-Ethos“ (Bratislava, 2005), Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje (2006, 2007), „Images Sonores“ (Lježas, 2007), ISCM Pasaulio muzikos dienose (Vilnius, 2008), taip pat koncertuose Varšuvoje, Gdanske, Diuseldorfe, Štutgarte, Londone ir kitur.

Radikalią ir eksperimentinę Ryčio Mažulio muziką galima apibūdinti tokiais oksimoronais kaip „minimalistinis maksimalizmas“, „sudėtingas paprastumas“ arba „dinamiškas sąstingis“. Savo sumanymus kompozitorius kartais sugeba įgyvendinti vienintelio pustonio ribose, nedidelę mikroskopinę garso dalelę laikydamas begalinio tankio erdve. Skambantys Ryčio Mažulio kūriniai yra tarsi hipnotizuojantys garso ritualai, kuriuose lengva prarasti laiko ir erdvės pojūtį. Šiuo Ryčio Mažulio kūrybos fenomenu susidomėjo ir Belgijos įrašų leidybos kompanija „Megadisc Classics“, 2004–2010 metais išleidusi keturias autorines jo kompaktines plokšteles. 

Visai Ryčio Mažulio kūrybai būdinga ypatinga stilistinė švara, muzikinio audinio vientisumas, koncentriškos, „rato“ pavidalo kūrinių formos ir simetrija, grindžiama kontrapunktine (dažniausiai kanonine) technika. Natūralu, kad tokia kūrybos kryptis reikalauja pasitelkti ir atitinkamas kūrinių sudėtis, kad būtų išgautas homogeniškas ir „kristališkas“ skambesys. Todėl Rytis Mažulis daugiausiai rašo muziką lygių balsų arba klavišinių instrumentų ansambliams; pastarieji kūriniai būna atliekami gyvai arba realizuojami kompiuteriu, traktuojant jį kaip savotišką „superfortepijoną“. Kai kuriuose kūriniuose išnaudojamos ir specifinės kompiuterių galimybės, ko neįmanoma pasiekti atliekant muziką įprastais instrumentais.

Pavyzdžiui, kompozicijoje „Palindromas“ girdime mikrochromatines garso aukščio gradacijas (ketvirtatonius, aštuntatonius) bei nestandartinius ritminių verčių padalijimus ar skirtingų tempų vienalaikį pulsavimą. „Grynojo proto klavyro“ taip pat neįmanoma atlikti gyvai dėl to, kad čia prireiktų bent jau 24-ių fortepijonų ansamblio. Abu šie opusai ne tik atspindi idealaus stiliaus grynumo bei kompozicijos visumos integralumo tendencijas, bet ir parodo, kaip vien muzikinėmis priemonėmis, nesigriebiant aliuzijų į kokias nors kitas meno ar tikrovės sritis, gali būti perteikiamas subtilus humoras.