Jonas Jurkūnas

Jonas Jurkūnas (g. 1978) muzikos studijas pradėjo nuo džiazo gitaros pamokų pas Stasį Daugirdą. Kompoziciją jis studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vytauto Barkausko klasėje, magistro studijas tęsė pas Rimantą Janeliauską. 2002-2003 metais elektroakustinės ir instrumentinės kompozicijos studijas gilino Lijono (Prancūzija) nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje pas Denisą Lorrainą ir Robertą Pascalį. Jonas Jurkūnas dalyvavo įvairiuose kompozitorių meistriškumo kursuose, kuriuose dėstė Louisas Andriessenas, Meredith Monk, „Bang on a Can“ kūrėjų grupė. Kompozitoriaus muzika skambėjo Italijoje, JAV, Prancūzijoje, Olandijoje, Lietuvos akademinių bei džiazo festivalių („Gaida“, „Jauna muzika“, „Permainų muzika“, „Iš arti“, „Kaunas Jazz“, „Birštonas Jazz“) scenose. Nuo 2008 m. – elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo „Diissc Orchestra“ narys. Tais pačiais metais išleistas debiutinis šios grupės albumas „D.O.“ (bendras penkių kompozitorių darbas, tarp kurių – ir Jono Jurkūno kūrinys „Call Estella“) pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią elektroakustinės muzikos kūrinį. 2017 m. kartu su Martynu Bialobžeskiu ir Andriumi Šiuriu susibūrė į Elektroninės muzikos trio.

Jonas Jurkūnas vikriai laviruoja tarp įvairių stilių ir žanrų: nuo kompozicijų akademinei scenai iki komercinės televizijos sezono užsklandos, nuo „vintažinių“ garso eksperimentų su lietuviškais sintezatoriais „Venta“ iki sėkmingos popdainos kino filmui. Kompozitoriaus kūrybos spektras driekiasi nuo kamerinių („Evidence #2“, „weLLcome/fareweLL“, „Homeopathie“, „Greetings to Glass“) ir orkestrinių kūrinių („Kolekcija. Šešiolika ant priekalo“, „Divertimento“) iki elektroninių multimedijos projektų („Stella Hermetica“, „Metamorphosis“, „ZAP. 4 elementai“, „Aidas ir Aida“), muzikos kino filmams („Mano tėvas“, „Varnų ežeras“, „Ispanų kalba suaugusiems“, „Krautuvėlė“, „Emilija iš Laisvės alėjos“).

Jono Jurkūno kūrybos strategija artima postminimalizmui; jis dažnai dirba su paprastomis garsinėmis medžiagomis, pulsuojančiais, veržliais ritmais, nuolat ieško naujų arba pamirštų tembrų. Trumpametražių kino filmų garso takeliuose galima išgirsti amerikiečių filmų kompozitoriaus Thomo Newmano muzikos atgarsius, o kamerinių ir orkestrinių kūrinių skambesys neretai primena „Bang on a Can“ ar Michaelo Nymano minimalizmo transformacijas: veržlūs, aktyvūs ir roko energija tvinkčiojantys ritmai, agresyvokas instrumentų skambesys. Šias taktikas ir naujojo tonalumo estetiką autorius dažnai derina su eksperimentine ar klubine elektronika, ambient stilistika, populiariosios, džiazo, romantizmo muzikos elementais.

Asta Pakarklytė