Feliksas Bajoras

Feliksas Bajoras (g.1934) muzikos pradėjo mokytis pas Vincą Bacevičių Kaune. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija ir teatro) baigė Aleksandro Livonto smuiko (1957) ir Juliaus Juzeliūno kompozicijos (1963) klases. 1965-1989 m. dirbo Valstybinio jaunimo teatro muzikos dalies vedėju. Nuo 1966 metų kompozitorius gavo apie 40 teatro ir kino muzikos užsakymų, kurie jam pelnė daug apdovanojimų.

1968 metais tarptautiniame Alfredo Casella'os konkurse (Neapolyje) laimėjo II premiją („Variacijos styginių kvartetui ir kontrabosui"). 1977 metais Maskvoje kūrinys „Rondo-poema" simfoninės muzikos konkurse buvo apdovanotas III premija. 1981 metais už sonatą smuikui ir fortepijonui „Prabėgę metai" ir „Karo dainas" („Auki, auki žalias beržas") kompozitorius gavo Lietuvos valstybinę premiją. 1989 metais už Simfoniją-diptiką buvo apdovanotas I Balio Dvariono premija, 1990 metais - pirmąja Jono Švedo premija už kūrinį „Rytas". 1998 metais kompozitorius apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija, 2001 metais - Lietuvos Nacionaline kultūros premija. 2005 m. laimėjo prizą už geriausią vokalinį kūrinį („Pater noster" balsui ir styginiams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame metų kūrinių konkurse.

Felikso Bajoro kūriniai nuolat atliekami įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų festivalyje „Varšuvos ruduo" (1971, 1984, 1993, 1997), Berlyno muzikos bienalėje (1977), Pendereckio festivalyje Liuslavicuose (Lenkija, 1983), Baranovo festivalyje Sandomire (Lenkija, 1984, 1985, 1989), „Berliner Festwochen" (1989), Torunės teatro festivalyje (Lenkija, 1991), Baltijos festivalyje Stokholme (1992), festivalyje „Gaida" (Vilnius, 1992, 1994, 1997, 1999, 2000, 2003, 2004, 2005, 2007), „Europa Musicale" (Miunchenas, Vokietija, 1993), „European Solo Song" (Krokuva, 1994), „De Suite Muziekweek" (Amsterdamas, 1995), „Wratislavia Cantans" (Lenkija, 1995), festivalyje „Kopa" (Klaipėda, 1995, 1996), „Osterfestival Innsbruck'96" (Kanada, 1996), festivalyje „Jauna muzika" (Vilnius, 1995, 1997, 1998), festivalyje „Permainų muzika" (Klaipėda, 2008), festivalyje „Probaltica'97" Torunėje (Lenkija, 1997), kamerinės muzikos festivalyje „Silezijos kvartetas ir jo draugai" (Lenkija, 1998).

Feliksas Bajoras yra modernus, nuoseklus ir spontaniškas „naujojo folklorizmo" pasekėjas. Jo muzikos autentiškumas kyla iš mentalinių ryšių su lietuvių etnine tradicija bei folkloru. Felikso Bajoro kūriniuose beveik nerasime folkloro citatų, tačiau giluminį jo muzikos tautiškumą sąlygoja unikalus giliausiųjų folkloro klodų, liaudiškos atlikimo manieros, lietuviškos „kalbėsenos melodikos" - intonacijos ir žodžio susijungimas. „Visi Felikso Bajoro muzikos motyvai, ritmai, garsai, štrichai kalba tarsi žodžiais, rodos, imtum juos ir išverstum", - rašė Vytautas Landsbergis. Įvaldęs įvairias moderniąsias kompozicines technikas, Bajoras neformuoja individualios kompozicinės sistemos, tačiau labai organiškai plėtoja savąjį kompozicinį metodą. „Mano užduotis yra panaudoti kuo mažiau natų. (...) Dabar norisi daugiau susikaupimo, ramybės ir paprastumo" (Feliksas Bajoras).