Kūlgrinda

Kūlgrinda - tai slaptas, akmenimis grįstas kelias po vandeniu, per pelkę ar ežerą, senovėje laikytas ir įšventinimo keliu. Gilia paslaptimi dvelkia ir šios apeiginio folkloro grupės giesmės, unikalios maginės sutartinės, maldos ir šokiai, lydimi griausmingų būgnų, dūdmaišių ir kitų instrumentų. Kūlgrindos pasirodymuose dalyvauja gražus būrys jaunų žmonių, pasipuošusių X-XII amžiams būdingais drabužiais, baltiškais žalvariniais papuošalais ir tradiciniais raštais austomis juostomis. Savo repertuaru grupė kreipiasi į seniausią muzikinį sluoksnį, siekiantį ankstyvuosius viduramžius ir senosios Europos laikus.

Kolektyvo požiūris į folklorą šiuolaikiškas - tęsiant senąsias tradicijas, pritaikyti jas dabartiniam gyvenimui. Su originaliu skambesiu ir jaunatvišku užsidegimu, ansamblis folklorą sugeba pristatyti įvairaus amžiaus auditorijai, tuo pačiu išlaikydami liaudies dainos autentiškumą.

Kūlgrindą 1990 m. Atgimimo metu įkūrė daugelį metų senąsias lietuvių tradicijas puoselėjantys Inija ir Jonas Trinkūnai, baltų tikėjimo bendruomenės "Romuva" vadovai, taip pat aktyvūs tarptautinio prigimtinių religijų atgaivinimo judėjimo dalyviai. Daug koncertuojanti Kūlgrinda nuolat kviečiama į įvairias kalendorines ir muzikos šventes, reprezentacines iškilmes, festivalius "Skamba skamba kankliai", "Mėnuo Juodaragis", mielai dalyvauja meno projektuose. Baltiškas tradicijas grupė pristatė renginiuose Graikijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir tolimoje Korėjoje.

Pastaraisiais metais grupė įrašė ir išleido albumus "Ugnies Apeigos" (2002), "Perkūno Giesmės" (2003), kartu su Doniu - kalėdinį projektą "Sotvaras" (2004). Naujausia, 2005 metais pasirodžiusi kompaktinė plokštelė "Prūsų giesmės" skirta iš amžių glūdumos atgaivinamai magiškai prūsų kalbai.

© Ugnius Liogė